Rašau ir tobulėju

Emilija Daugelavičiūtė

Blykst... Blykst... Blykst...

Blausiai apšviestą koridorių vis užlieja raudona šviesa. Mirksinčios lempos perspėja apie pavojų, bet jų ritmas užburia ir nuramina. Aš tiksliai nežinau, kas įvyko. Atsimenu, kad sėdėjau savo kambaryje, jaučiausi alkana... Tada atsimenu tik tamsą.... ir šauksmus... O gal tik vieną?.. Po to aš tarsi tik pabudusi, koridoriuje. Kažkas vėl klykia. Koridoriuje aš ne viena. Žmonės aplink mane bėga. Jie skuba kažkur, o gal nuo kažko? Nežinau.

Koridorius, besidriekiantis už manęs, atrodo begalinis. Apsisuku ir pradedu judėti su visais. Nepaisant minios skubančių įbaugintų žmonių, patalpa gan tuščia, tik kas keletą žingsnių iš abiejų pusių sienas puošia vienodos durys, tad atrodo, kad kiek beeitum, nepajudėjai iš vietos. Paniški riksmai man trukdo susikaupti, bet artėjantis posūkis suteikia vilties. Šios patalpos lyg labirintas, o juk sakoma, jei visada laikysies kairės, galiausiai iš labirinto išeisi. Tad aš tą ir darau.

Žmonės aplink mane vis keičiasi. Jie skuba. Skuba labiau nei aš galiu. Neatsimenu kodėl, bet šlubuoju. Negaliu pasakyti, kad koją skauda, bet ji nevalingai velkasi paskui mane. Prie manęs priartėjusi moteris isteriškai rauda. Jos rankos dreba, jai bandant nubraukti ašaras nuo skruostų. Veidas, baltas kaip drobė, ryškiai kontrastuoja su paraudusiomis akimis, kurios paniškai laksto, bandydamos apžvelgti visą koridorių vienu metu.

Isteriškąją moterį pasiveja vyriškis. Jis atsargiai padeda ranką jai ant peties, tačiau ji šoka kuo toliau nuo jo, tarsi tai būtų pati Mirtis nusprendusi ją draugiškai apglėbti. Supratusi, kad tai tik paprastas žmogus, ji ištiesia jam ranką ir jie nuskuba tolyn kartu. Drauge su jais, o gal tiesiog paskui juos, skuba kitas vyriškis, nors teisingiau jį būtų vadinti vaikinu. Jis pažvelgia į mane. Šokolado spalvos akys žvelgia į mano sielą ir jis sulėtina žingsnį, tarsi ten kažin ką radęs. Jis prasižioja, lyg norėdamas kažką sakyti, tačiau greitai apsigalvoja ir palieka mane vėl vieną žmonių minioje.

-Atsargiai! - netikėtai nuaidi balsas beveik prie pat manęs.

Bandau atsisukti, pasižiūrėti, kas vyksta, bet nespėju. Į mane trenkiasi stambus kūnas.

Bum!

Mano petys su baisiu aidinčiu trenksmu įsirėžia į vienas iš daugelio metalinių durų. Tolyn, net neatsisukdamas, nuskuba stambus vyriškis, kuris ant peties neša užsimerkusią nejudančią merginą. Ar ji sužeista? O gal tiesiog nualpo iš baimės? Arba iš alkio. Įdomu, ar būtų kas mane iš čia išneštų, jei aš nualpčiau? Tiesa, nė vienas žmogus net nesustojo paklausti, ar aš sveika, pamatę mane ant žemės - o gal jie tiesiog nepamatė - kaip bebūtų, tikriausiai ne.

Po truputį pradedu stotis. Rankomis remiuosi į duris, kad neprarasčiau pusiausvyros. Geležis po delnu atrodo panašesnė į ledą. Kai galiausiai vėl atsistoju visu ūgiu, į mane žiūri didelės, tuščios, pilkos, akys. Jos atrodo panašesnės į baltas tamsių plaukų fone. Veidui gyvybės suteikia tik švelniai rausvi skruostai. Truputį nustembu, tačiau nustemba ir veidas, žiūrintis į mane. Praeina kiek laiko, kol galiausiai suprantu, kad tai tik mano atspindys durų langelyje. Sufokusavusi dėmesį pažvelgiu į kambarį, plytintį už stiklo plokštės. Jo sienos ir lubos, ir grindys - baltos , jie visi padengti vienodais raštais ir vienoda medžiaga. Nematyti jokių asmeninių daiktų. Šis kambarys atrodo visai kaip mano, tik maniškis daug jaukesnis – labiau primena namus, ar bent kažką panašaus.

Atpalaidavus akis į mane vėl žvelgia veidas. Nežinau, ar tai baltos sienos kitoje stiklo pusėje, bet veidas atrodo nenatūraliai išbalęs. Geriau įsižiūrėjusi pastebiu ant smakro raudoną dėmę. Aš pakeliu dešinę ranką – mergina, žiūrinti į mane, pakelia kairę. Mes abidvi pridedame jas prie dėmės. Atitraukusi ranką pažvelgiu į ją. Išbalę pirštai padengti nenatūraliu raudoniu. Delną pakeliu arčiau veido ir nežinomą masę palaižau... Kraujas. Nuleidusi ranką pažvelgiu žemyn. Kraujas. Kraujas, įsiskverbęs į mano drabužių siūles. Tikriausiai turėčiau klausti, iš kur jis ir kieno jis. Bet klausimai be atsakymų man dabar nenaudingi, o faktą žinau tik vieną - mama būtų labai nelaiminga.

****

Kodėl? 

Mums niekas nieko nepaaiškino. Pasakė, kad reikia bėgti ir mes bėgome, nekeldami jokių klausimų, nepriešgyniaudami. Taip mes buvome mokomi. Nuo pirmos dienos mums buvo aiškiai pasakyta, jei įsižiebia raudonos lempos, reikia ieškoti vyriausiojo laboratorijos vadovo ir klausyti visų jo nurodymų. Visi buvome taip mokomi, tačiau kai klausiau Marijos ir Viljamo, ar kada buvo matę raudonas šviesas, jie atsakė, kad, pasak kalbų, paskutinį kartą jos buvo įjungtos prieš dvidešimt ketverius metus. Tad jais pasitikėdamas daugiau ir nesigilinau, nes jie čia dirba daug ilgiau nei aš. Tikriausiai čia ir buvo pirmoji mano klaida. Pamaniau, kad tai priešgaisrinio saugumo reikalavimai. Kad vyriausieji vadovai šiuos koridorius pažįsta geriausiai, tad gali mus saugiausiai ir greičiausiai išvesti iš painių mirties spąstų baltomis sienomis. Tad suskambus nepažįstamam signalui ir įsižiebus ličio liepsnos raudonumo šviesoms, palikome savo mėginius ir tyrimus. Ir išklausę vadovo nurodymų, pasileidome koridoriais. 

Dešinė, kairė, dar dvi dešinės, vėl kairė. Visi koridoriai susilieja į vieną. Marijos raudos tampa vos girdimu fonu. Veidų jūra išsilieja į vieną masę. Mačiau daugiau paniškai verkiančių. Mačiau daugybę sužeistų. Aš norėjau padėti, bet galvoje aidėjo Tomo žodžiai: „Bėkite! Bėkite kiek kojos neša ir dėl nieko nesustokite! Vienintelė jūsų galimybė išgyventi – liftas!“ Šie nurodymai skambėjo kiek keistai. Maniau, jis turbūt hiperbolizuoja situaciją, kad mes labiau koncentruotumėmės. Bet dabar suprantu tų žodžių reikšmę. Kaip bebūtų, mes jo nepaklausėme ir dabar mes nebėgame. Mes sustojome, bet manau, mūsų priežastis gan svari. Bet jau nesvarbu, nes priešais mus ant žemės guli profesoriaus Tomo Huberto kūnas.

Taisykles daug lengviau laužyti, kai žinai, kad už tai atsakomybės priimti nebereikės. Tad dabar autoriteto pilnus nurodymus, aidinčius mintyse, pakeičia klausimas.

Kodėl?

****

Žingsnis po žingsnio tęsiu savo kelionę, kol galiausiai pasiekiu posūkį. Tuomet vėl nuaidi šauksmas, tik šįkart visai šalia.

Pasuku į kairę ir sustoju, tai vėl ta pati moteris. Ji stovi užsidengusi burną, ašaros jos veidu teka laisva eiga. Vyriškis, ir ankščiau bandęs ją paguosti, laiko ją savo glėbyje. Vaikinas laukiniais plaukais ir kavos spalvos akimis stovi kartu su jais. Tik žengus dar kelis žingsnius pagaliau suprantu, kas nutiko.

Jų apsuptyje ant žemės guli žmogus. Po jo nenatūralioje pozicijoje gulinčiu, agonijos išdarkytu kūnu telkšo tamsaus tiršto skysčio bala. Iš taip toli sunku pasakyti, kas tai. Atrodo lyg bruknių kisielius ar aviečių džemas. Tačiau saldus metalo kvapas, užpildantis koridorių toje sekcijoje, neginčijamai yra nuo kraujo. Aš tuo įsitikinus. Šį kvapą gerai pažįstu. Kraujas, įsigėręs į nelaimėlio laboratorinį chalatą, negrįžtamai jį sugadino. Pamenu, kaip mama neapsakomai pykdavo, kai ištepdavau drabužius. Gal. O gal tai buvo tik sapnas, nes, jei teisingai atsimenu, vietoj mamos švelnių melsvų akių mane barusi būtybė turėjo dvi mažas juodąsias skyles. Kaip bebūtų, negyvėlį apsupusiems žmonėms pasisekė, kad jie neišsitepė savo chalatų, nes tuomet, spėju, kiltų dar didesnė isterija.

-----

Panašu, kad užsigalvojau ilgiau nei maniau, nes kai pakeliu galvą ir apsidairau, trijulės prie kūno jau nebėra. Galiausiai nusprendžiu toliau judėti ir pati, bet, tiesą pasakius, nežinau kur. Gal ten kur nukeliausiu bus maisto, nes mano pilvas nevaldomai urzgia.

Negaliu patikėti, kad šiame pastate telpa tiek daug žmonių. Jie bėga, jie rėkia, jie verkia, jie griūva, jie vėl bėga. Tiek daug žmonių ir tiek mažai spalvų. Balta, pilka, juoda... raudona. Įdomu, kodėl man niekas nedavė chalato? O gal pamiršau savąjį išsiskalbti? Pro mane praskuba moteris. Ji nedėvi chalato. Ji pasipuošusi kuklia ryškiai geltona suknele. Aptemptas drabužis ir aukštakulniai varžo jos judesius, bet net ji juda greičiau negu aš.

***

Jau liko nedaug. Mes beveik pasiekėme liftus. Tačiau mes čia ne pirmi ir tikriausiai ne paskutiniai.

Nuaidi tas saldus saldus varpelio garsas, skelbiantis atvykusį liftą. Dar paspartiname žingsnį, tačiau Marija visa dreba iš baimės ir išsekimo, o Viljamas vos spėja gaudyti orą. Niekada negalvojau, kad taip atsipirks mano futbolo žaidimo laikai, tačiau mano kūnas dar nespėjo visiškai priprasti prie sėslaus tyrėjo gyvenimo būdo. Tad nuskubu į priekį, trumpam apleisdamas savo draugus, tikėdamasis užimti mums trims vietas lifte. Šie liftai dideli. Tokie jie buvo suplanuoti, kad juose tilptų bent viena ligoninės lova. Dabar juose gali tilpti apie trisdešimt žmonių.

Kai priartėju tiek, kad galiu matyti atvykusį liftą, jo durys pradeda užsidarinėti. Aš šaukiu. Prašau, kad sustabdytų duris, kad palauktų. Tenai dar tikrai būtų tilpę bent trys žmonės. Tačiau mano balsas pranyksta sumaištyje. Supratęs, kad tas liftas jau nebesugrįš, pradedu spaudinėti visus mygtukus, tarsi tai paskubintų jų kelionę. Galiausiai mane pasiveja ir Marija su Viljamu, bet naujo lifto dar nematyti. Pradeda rinktis dar daugiau žmonių. Susirinkusi minia vis didėja ir žinau, kad į šį liftą visi netilpsime, tačiau mes stovime arčiausiai durų ir tai svarbiausia.

Dingt. Dingt.

Nuaidi du varpeliai. Du liftai! Žmonės pradeda skilti į dvi grupes. Stumdydamiesi ir grūsdamiesi kiekvienas kovoja už savo bilietą į laisvę. Kai mūsų lifte stovi maksimumas žmonių, galinčių važiuoti liftu vienu metu, galiausiai leidžiame durims pradėti užsidarinėti. Tik staiga kažkur, už kokių dešimties, gal septynių žingsnių, mano dėmesį pagauna figūra, išsiskirianti iš vienspalvio koridoriaus fono kraujo raudoniu nudažytais drabužiais. Tai mergina tamsiais plaukais. Lyg vaidenasi, kad ją mačiau ir ankščiau, bet nepamenu kur. Ji priartėja prie mūsų per penkis žingsnius ir mūsų žvilgsniai susitinka. Jos pilkos akys žvelgia į mane kaip į budelį ir, iki durų likus dviem žingsniams, ji sustoja, suvokdama savo likimą. Paskutinę sekundę aš tarp durų įkišu delną.

***

Pasirodo, mano teorija pasiteisino. Laikydamasi kairės, galiausiai pasiekiu didelio žmonių susibūrimo vietą. Šie žmonės, jie nebėga – jie stovi. Stovi lyg kažko laukdami. Staiga koridoriumi nuaidi kurtinantis varpo skambesys. Negalėdama susivaldyti griebiuosi už galvos, bandydama apsisaugoti nuo spengiančio garso, kai jis nuaidi dar kartą. Užmerkusi akis, matau šviesą, tarsi tasai garsas būtų įjungęs projektorius mano akyse, rodančius man nežinomus vaizdus ant akių vokų vidaus.

Matau pilkas metalines lubas. Vaizdas palengva pakrypsta. Regiu baltas paklodes ir kažkieno ranką, sukaustytą odiniais diržais. Vėl nuaidi tas šaižus garsas. Dingt. Judesiai susilieja į vieną srovę. Šviesa pakeičia vaizdus. Tada viskas aprimsta. Vaizdas vėl sukasi ir suprantu, kad regiu ne dangiškąją šviesą, o operacinės lempą. Virš manęs pasirodo veidai. Jie tarsi kažką kalbą, tačiau negaliu matyti jų lūpų, o garsas sklinda lyg po vandeniu. Vienas jų pažvelgia tiesiai į mane. Jis nuleidžia savo chirurginę kaukę. Suprantu jį pažįstanti. Tai tas vaikinas šokolado spalvos akimis. Vaizdas pradeda lietis. Operacinė išnyksta ir aš vėl atsiduriu koridoriuje. Vienintelis dalykas, kuris lieka nepakitęs, tai švelnios kakavos spalvos akys, stebinčios mane.

Aš viską prisimenu...

Ką tik užsidarinėjusios lifto durys vėl pradeda atsiverti. Vaikinas moja man skubiau prie jų prisidėti. Žengdama į šalto metalo dėžę, pilną šiltų kūnų, nuoširdžiai nusišypsau.

Pagaliau mano alkis bus pasotintas...

/Tekstas sukurtas Kūrybos studijoje, vad. Erika Straigytė/