2019 m. gruodžio 13 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Rašau ir tobulėju

*print*

Archyvas

 

2019-10-01Funikulierius

Dovetas Danielius, Rugilė, Gratas, Agnė/ Mačiau funikulierių ant Gedimino kalno. Jis skirtas neįgaliesiems ir senyviems žmonėms. Taip pat juo naudotis gali turistai ir lankytojai. Jo užduotis vežti žmones į kalną ir nuo jo. Kartą funikulierius buvo išjungtas šiokiam tokiam laikui. Tada žmonėms teko lipti laiptais. Po kurio laiko jis vėl pradėjo veikti. Ir aš supratau, kad verčiau buvo palaukti, negu lipti laiptais nežinia kiek laiko. Po to funikulierius pradėjo skraidyti. Jis buvo labai greitas. Skriejo kaip kulka. Aš nesupratau, koks tai paukštis. Jo pavadinimas buvo Bojongas. Žmonės į Lietuvą atvykdavo jo pamatyti. Pamatę Bojongą visi labai nustebdavo. Jie net nesuvokė, kad kažkada ten buvo funikulierius.

2019-05-14Tikėjau, kad tave surasiu

Beata Tomkevičiūtė/ Grįžusi iš mokyklos neradau Deizės. Ji neatbėgo kaip visada manęs pasitikti, džiugiai vizgindama uodegą ir lapnodama ilgomis ausimis. Susinervinusi numečiau kuprinę prie durų ir nubėgau į virtuvę šaukdama: Deize, Deize, kur tu? Tada pamačiau mamą, sėdinčią prie stalo su puoduku kavos rankose. Jos akys atrodė kiek paraudusios. Mama pakilo ir priėjusi mane apkabino: - Deizė daugiau nebeatbėgs tavęs pasitikti grįžus iš mokyklos ir nebežais kieme, - graudžiai pasakė mama. - Kodėl? Kas atsitiko, mama? - nusigandusi pažvelgiau į ją...

2018-11-28Laipsnis

Emilija Daugelavičiūtė/ Aš bėgu. Bėgu jau nežinau kiek laiko. Dienos ir savaitės jau susiliejo į vieną amžinybę. Nepamenu, kada paskutinį kartą valgiau tikrą maistą, o ne kažkieno išmestus likučius. Kiekvieną minutę, kurią nebėgu, praleidžiu slėpdamasi. Slėpdamasi nuo būtybių, slankiojančių po dykumą dangui paskendus sutemose, nuo maitėdų, tykančių vos keli žingsniai nuo manęs, kai pasiduodu nuovargiui ir leidžiu sau sumerkti akis nors sekundei, ir nuo Jų, kurie mane vejasi nuo pat Centropolio per tris kaimus ir pusę dykumos, o visų svarbiausia – nuo kaltės.

2018-11-06Šuniukas

Beata Tomkevičiūtė/ - Vakar Emos kalytė Gilė atsivedė šuniukų, - Laura paskelbė trimituodama naujieną visai klasei. Klasė sukluso ir pasipylė tūkstančiai klausimų. - Laura, prašau, nesakyk… - liūdnai atsiduso Ema, tačiau nusišypsojo ir nukėblino į savo suolą. Vaikai pripuolė, ėmė klausinėti, kaip jie atrodo, ar mieli, kokio dydžio. Ema buvo labai laiminga ir džiugiai pasakojo apie šuniukus, kraudama pieštukinę ir matematikos vadovėlius ant suolo. Laura šmurkštelėjo šalia, patenkinta klausėsi šurmulio ir pati apie kažką tarškėjo.

2018-09-25Ties riba į bedugnę

Lukas Mackevičius/ Gyvenimas čia buvo labai įdomus. Gatvės pilnos mašinų, o virš gatvių skraidžiojo mašinos. Žinoma, skraidančias mašinas gali įsigyti tik turtuoliai. Kuo didesnė transporto priemonė, tuo turtingesnis esi. Labai retas kuris skraidžiojo su erdvėlaiviu, nes jis kainuoja labai daug milijonų. Dangų gaubė smogas ir miestas gaudavo mažiau šviesos, bet čia jos beveik ir nereikėjo. Miestas visada gerai apšviestas ir dėl to kartais būdavo sunku suprasti, kuri valanda nepažiūrėjus į laikrodį. Paslaugų sektorių pakeitė robotai. Jų praktiškai galėdavai pamatyti visur, prie šiukšliavežių, prie kaimyno durų reklamuojant naują produktą arba parduotuvėje.

2018-09-18Mano pasaulis po 10 metų

Adelė Tomkevičiūtė/ Tylus pyptelėjimas pakelia iš miego. Girdisi, kaip į šoną slenka durys ir pro jas įrieda robotukas. - Labas rytas, - pasisveikina korėjiečių kalba robotukas. Pramerkiu akis ir matau, kaip nedidelis apvalus rutulys, vos pakilęs nuo žemės, sklando ir vis kilnoja mažutę galvutę. Labas, - kimiu balsu atsakiau vien iš mandagumo. Ką gali žinoti, ką tas robotas užfiksuos savo schemose. Išlipau iš lovos, man prie kojų buvo numestos šlepetės. Paspyriau jas šalin ir priėjus atidariau savo spintą vienu mygtuko paspaudimu. Durys sklandžiai slinko į šoną.

2018-09-18Pakeleiviai

Aušrinė Rasiulytė/ Šulinys. Įkrito, vieną žiemą. Sniegas, ledas, pilkos plytos, betonas. Eglės, šerkšnas, mėlynas giedras dangus. Įtrūkimai, skilimas. Aidas, šauksmas, tyla. Šiaurės vėjas. Kristalai, varvekliai. Pilkuma. Šuns lojimas. Žaizda. Raudonis. Metalinis kibiras, paliktas, dabar jau įtrūkęs, netinkamas, nes iš jo laša vanduo. Leidžiasi saulė. Niekas neatsako. Kiemsargis, susiėmęs pakaušį, žvelgia į tolį - akis spigina sniego baltumas. Tolėliau matyti stūksančios eglės, tačiau ir jos skęsta baltumoj. Akį rėžia tik iš jo galvos tekantis kraujas, skaisčiai raudonai nudažęs sniegą aplink. Sausio saulė nekaitri, o ir pasirodo neilgam - netrukus ji pradings iš dangaus skliauto.

2018-09-11Scena

Livija Kalinauskaitė/ Po ilgų mėnesių atkaklaus darbo mano svajonė ir mano draugų svajonė išsipildė. Nuo mažens buvau pririštas prie muzikos stora grandine. Kai tapau vyresnis, susiradau draugų, bendraminčių. Kasdien, kai susitikdavome, mūsų pokalbiuose vis dažniau atsirasdavo užuominos apie muzikos grupę. Tada tai tebuvo vaikų sapalionės. Draugai pykosi, išsikraustė, kol iš mūsų penketuko teliko Darius ir aš. Darius nuo vaikystės mėgo dainavimą ir grojo būgnais. Aš grojau gitara ir dainavau. Kai kartą mama pasiūlė sukurti muzikinę grupę, man sukirbėjo širdis. Svajonė gali tapti realybe. Ir tapo. Štai dabar sėdžiu užkulisiuose ir klausausi, kaip Darius pradainuoja balsą.

2018-09-11Dūmuose

Aušrinė Rasiulytė/ Ant kavinės sienos kabantis laikrodis rodo lygiai devynias. Nors koncertas turėtų prasidėti už pusvalandžio, jau dabar girdėti skambantys instrumentai, duslus žiūrovų murmesys. Apėjus tuščius, dailiai surikiuotus staliukus, už kampo matosi laiptai, vedantys žemyn, į tamsą. Jais besileidžiant, sulig kiekvienu žingsniu muzika stiprėja, gali suuosti degančių žvakių kvapą. Galiausiai prieš akis, ten, kur turėtų būti durys, pasimato plonos užuolaidos, pro jas sklinda šviesa, kviečianti užeiti vidun. Jas lengvai atkėlus ranka, matyti tai, kas buvo matoma ir prieš dvejus, ir prieš penkerius metus – ganėtinai erdvus kavinės rūsys, dešimtys pigių uždegtų žvakių, kurių šviesą temdo tiršti dūmai...

2018-05-22Trys mirtys

Akvilė Petkevičiūtė/ Visi žinojo ir matė, kad Birutė vagia iš parduotuvės. Visi girdėjo, kad jos vyras ūkininkas Jonas yra blogas darbdavys. Tačiau niekam tai nerūpėjo ir visi ramiai gyveno. Nežinia kieno sumanymu kaime paskubomis surentė trobelę, pritvirtino lentelę „Policija“ ir paskyrė Antaną Jankų Karkalų kaimo policijos viršininku. Žadėjo ir kelis darbuotojus atsiųsti, tačiau žodžiai greičiau vaikšto nei darbai. Sakykite nesakę, visgi nemelavo – po mėnesio į tarnybą prisistatė Leonardas iš Šilalės apskrities. Keistokas vaikis, tačiau paliepimus vykdo ir kavą skanią taiso. – Leonardai! - sušuko vadas. Liesas vaikis įkišo savo galvą pro duris: – Kvietėte, pone.

2018-04-17Alkis

Emilija Daugelavičiūtė/ Blykst... Blykst... Blykst... Blausiai apšviestą koridorių vis užlieja raudona šviesa. Mirksinčios lempos perspėja apie pavojų, bet jų ritmas užburia ir nuramina. Aš tiksliai nežinau, kas įvyko. Atsimenu, kad sėdėjau savo kambaryje, jaučiausi alkana... Tada atsimenu tik tamsą.... ir šauksmus... O gal tik vieną?.. Po to aš tarsi tik pabudusi, koridoriuje. Kažkas vėl klykia. Koridoriuje aš ne viena. Žmonės aplink mane bėga. Jie skuba kažkur, o gal nuo kažko? Nežinau. Koridorius, besidriekiantis už manęs, atrodo begalinis. Apsisuku ir pradedu judėti su visais. Nepaisant minios skubančių įbaugintų žmonių, patalpa gan tuščia...

2018-04-10Aš Rūpiu

Ieva Stankevičiūtė/ Tiesiog griuvo ant samanų. Žemė ją kone įtraukė, o ši tebegulėdama ant jos jautėsi tokia laisva, nepriklausoma ir galinti tiesiog kalnus nuversti. Beje, ant kalnų ji ir buvo. Nuversti kalnų nepavyko, tačiau visiškai sujaukti savo gyvenimą aukštyn kojom jai jau pasisekė... Plaukai, pakedenti švelnaus ir šilto Alpių vėjo, skraidė kur tik panorėję, bet jai tai nekėlė jokio diskomforto. Niekas jai netrukdė ir negalėjo to padaryti. Ji bėgo per kalną taip smarkiai, kad plaučiai, prisipildę tyro oro, plyšo jos krūtinėje, o kojos atsisakė tarnauti dar prieš gerą minutę. Elena skrido. Tiesa, neilgai.

2018-04-03Mano šuniškas gyvenimas

Beata Tomkevičiūtė/ Aš gimiau. Tiesą sakant, nenutuokiau, ką reiškia gimti. Viskas, ką aš prisimenu, tai pienas. Mano mamos pienas. Jis buvo gardus. Aš ir mano broliukai bei sesutės grūmėsi dėl geresnės vietos žįsti. Po kiek laiko aš praregėjau ir jau viską girdėjau. Pirmiausia išvydau savo mamą, gražią Rusų kurtę, be abejo, ji buvo labai greita. Tada savo broliukus ir sesutes. Jie nustebę dairėsi, kodėl viską mato ir puikiai girdi. Paskui mano tėtis pasilenkė ir mane lyžtelėjo. Suvirpėjau ir pasirąžiau, buvau pavargusi, tad prisiglaudžiau prie mamos ir kitų šuniukų, užmigau.

2018-03-20Karosas

Agata Kazakevič/ Pasklido labai garsus, šaižus bei ausis užgulantis garsas. Traukinyje sėdintiems keleiviams pasidarė labai sunku susikalbėti. Tačiau vienam iš jų tai netrukdė plepėti. Jis įkyriai lindo prie priešais jį sėdinčios keleivės, taip sukeldamas jai pyktį. Nors šiam vyrui pagal išvaizdą apie keturiasdešimt metų, bet jis elgėsi lyg mažas vaikas kodėlčiukas. Moteriai plaukai stojosi piestu nuo jo keistų bei kvailų klausimų. Jam rūpėjo, kiek jai metų, kur ji važiuoja, ar ji turi vaikų, kur ji dirba. Taip pat jis domėjosi, ką ji valgė pusryčiams, kur kerpasi plaukus bei kokioje parduotuvėje apsipirkinėja. Ji net pagalvojo, kad galbūt jis maniakas.

2018-03-07Šiek tiek adrenalino ir skaičių magijos

Rapolas Vanagas/ "Bėgantis labirintu", 3 dalis, filmas, pasakojantis apie žmones, kurie išsilaisvino iš "Blogio" rankų. Korporacija buvo sukurta tam, kad išgelbėtų pasaulį nuo virusų. Žmonės, bijantys, slapstosi, ne nuo sergančių, nuo medžiotojų. Tai visų žmonių baimė, ne virusų, o jų sukeliamo blogio. Tai pasaulis, kuriame žmonės nyksta, ir išlieka stipriausi. Rekomenduoju šį filmą žmonėms, mėgstantiems adrenaliną. Jis jiems gal nepatiks, bet vis dėlto pakankamai įdomus filmas. Ilgesnis nei daugelis filmų, praleidau pustrečios valandos savo gyvenimo.

2018-02-27Drugelis

Emilija Daugelavičiūtė/ Alėjoje nuaidėjo garsus pokštelėjimas. Negalėjau patikėti tuo, kas ką tik įvyko. Šautuvas iškrito iš drebančių rankų. Mano keliai trenkėsi į asfaltą, tačiau jokio skausmo nebejaučiau. Visas mano kūnas buvo sustingęs. Kaip tiek daug žadėjusi diena galėjo taip baigtis? *** Pasibaigus egzaminams pagaliau galėjau gerai išsimiegoti. Pirmą kartą per pastaruosius tris mėnesius nuoširdžiai jaučiausi žvalus. Skardžiai suskambčiojo varpelis, pranešantis apie naujus lankytojus. Pakėlęs galvą pamačiau, kad į kavinę įėjo du vyriškiai plačiais pečiais.

2018-02-21Balta stipresnė už raudoną

Akvilė Petkevičiūtė/ Blizga mėlynos akys. Kūnai rudai apskrudo. Rankos kyšo pro langą. Tai vasara. Nuostabi vasara, kai gyvenimas atrodo gražus, kai viskas vyksta čia ir dabar ir kai kiekvienas žingsnis – naujas nepakartojamas nuotykis. - Pritildyk, muziką! - Martynas sulaukia Gabijos niukso. Gabijos, kuri tarsi klijai lipdė visą šį būrį. Šią keistą grupę, sudarytą iš dar keistesnių žmonių, kuriems kažkodėl buvo lemta susitikti. Tarsi skirtingų instrumentų ansamblį, kuris sugebėjo skambėti darniai. Ji mumyse paliko dalelę savęs, dalelę, kuri tarsi virusas, tarsi paskutinės stadijos vėžys, mūsų niekada neapleis, tačiau pakeis į gera.
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media