Jaunojo žurnalisto užrašai

Ieva Barišauskaitė/ Kai žmonės atsikrausto į naujus namus ar butus, susiduria su čia jau gyvenančiais kaimynais. Jeigu šeimoje yra vaikų, jiems įdomu susipažinti su kaimynų atžalomis, nes su vaikais įdomu žaisti ir linksmintis. Kai ateina vasara, visi vaikai eina maudytis į baseiną bei degintis. Maži vaikai turi daug žaislų bei žaidimų, o didesni būna įlindę į telefonus ir, kaip mūsų mokytoja sako, tam telefone jūs tik spaudot tuos mygtukus. Per atostogas galima artimiau susipažinti su naujakurių vaikais, užmegzti naują ryšį. Pati neseniai atsikrauščiau į kotedžą, norėjau susipažinti su naujais draugais bei su jų tėvais.

Mėta Liepa Kvedaravičiūtė/ Artėja Vilniaus knygų mugė. Aš labai mėgstu skaityti knygas, todėl būtinai į ją nuvažiuosiu. Galima nueiti ten su savo šeima, draugais, seneliais ir giminaičiais, kad būtų linksmiau. Aš esu buvusi knygų mugėje su sese ir drauge, kai buvau trečiokė. Prisimenu, kad man ten labai patiko. Kai laukėme eilėje įeiti į pastatą, kur vyko knygų mugė, mes truputį sušalome, nes stovėjome lauke, o tada buvo žiema. Kai įėjome, ten buvo labai daug žmonių. Jie stovėjo prie stendų ir kalbėjosi su knygų pardavėjais. Mačiau labai daug žmonių, kurie pirko ir nešėsi knygas glėbiais.

Rapolas Vanagas/ Kalėdos artėja ir visi linksmai ruošiasi joms. Parduotuvės papuoštos, mokyklos šventiškos ir žmonės linksmi. Artėjant Kalėdoms, atsiranda daug renginių. Mūsų mokykloje kasmet vyksta vaidinimai prieš atostogas, mums išrenka temą ir pagal ją turime sukurti spektaklį. Tema yra „miuziklas“, turime išsirinkti lietuviškų grupių ir pagal jų dainas mes vaidinsime. Mes pradėjome repeticijas prieš dvi savaites. Mūsų pasirinkta daina yra „Į Venesuelą“. Mokytojai patiko ir klasiokai galės pagal dainos klipą viską suvaidinti. Tai nebuvo sunku, bet tam vis tiek reikia daug pasiruošimo. Aš gavau muzikanto vaidmenį ir turiu pagaminti automobilį.

Vakaris Vingilis/ Spalio pradžioje Nacionalinėje dailės galerijoje, Vilniuje, atidaryta Antano Sutkaus fotografijų paroda „Kosmos“. Joje eksponuojami kadrai iš dvidešimtojo amžiaus Lietuvos gyvenimo. Nuotraukose užfiksuota ne tik skurdo, liūdesio, bet ir džiugių akimirkų, tai ir žavi A. Sutkaus kūryboje. Eksponuojama beveik 300 skirtingų nuotraukų, kurias autorius kūrė dešimtmetį. Paroda ypatinga savo dydžiu ir tuo, kad ji eksponuojama erdvioje salėje. Ji suskirstyta į erdves, kurios vienos nuo kitų perskirtos vos lubų nesiekiančiomis sienomis.

Gerda Kasčiūnaitė/ Anos Frank "Dienoraštis" – knyga apie antrojo pasaulinio karo žydų holokaustą, jo įkarštyje su šeima atsidūrusią mergaitę Aną ir jos virtimą stipria asmenybe. Ši knyga lyg švelnus vėjo gūsis mūsų kasdieninėje literatūroje. Kūrinys jausmingas, gražus, ne per saldus. Jame gausu daug ryškių veikėjų, kurie nuo pirmo iki paskutinio puslapio skleidžia daug emocijų. Viena iš veikėjų – pati Ana. Nors jos dienoraštis rašytas labai slogiu laikotarpiu, tokiu, kada žmonės negalėjo laisvai reikšti nuomonės ar to, ką galvoja, ji nebijojo. Ji troško palikti pėdsaką. Dabar į jos vidinį pasaulį galime žengti ir mes.

Girmantė Zolubaitė/ Nacionalinėje dailės galerijoje dabar veikia Antano Sutkaus fotografijų paroda "KOSMOS". Įėjus į galeriją, prie durų pastebime budinčią darbuotoją. Alinkui dominuoja baltos spalvos sienos. Mes nueiname prie rūbinės ir nusirengiam lauko drabužius. Tuomet kai mokytoja sutvarko reikalus, einame link salės, kurioje vyksta paroda. Prieiname tamsiai mėlynus laiptus. Jais nusileidus patekom į salę. Galerijoje darbuojasi įvairaus amžiaus žmonės, nuo jaunų iki garbingo amžiaus senjorų. Darbuotojai mandagūs. Kai kurie linksmo būdo, kiti niūresni. Salėse jauku ir šilta.

Rapolas Vanagas/ Gruodžiui prasidėjus, įžiebiama eglutė ir prasideda šventinis mėnuo. Kaip tik šiuo metu pasaulyje išpopuliarėjo Kalėdų senelio bėgimas. Tai yra savanoriai, apsirengę Senio šalčio kostiumu ir bėgantys per šaltą žiemą. Bet iš kur tai atsirado ? 1983 metais sukurtas filmas „Kalėdų pasaka“ buvo vienas iš geriausių ir vis dar populiariausių kalėdinių filmų. Name, kur vyko visas filmavimas, dabar yra muziejus. Ir kasmet rengiami festivaliai. Vienas iš jų - Kalėdų senelių bėgimas. Jie turi nubėgti penkių arba dešimties kilometrų trasą, kurios pabaigoje yra tas namelis. Kelias buvo nutiestas pro įžymias filmo scenų vietas.

Vakaris Vingilis/ Fotodizaino studija – tai vieta, kurioje moksleiviai stengiasi pasaulį atrasti per objektyvą. Čia jie išmoksta kurti įvairias kompozicijas, derinti atstumą ir formą, fotografuoti skirtingomis temomis, skirtingose vietose. Pradeda pažinti maketavimo subtilybes bei susikuria savo kalendorius. Kiekvieną antradienio ir ketvirtadienio vidudienį fotodizaino studijos dalyviai susirenka savo kabinete su vis naujomis ambicijomis ir tikslais. Padiskutavę apie juos dominančius klausimus su vadove, jie gauna užduotis ir išsiskirsto visoje Lietuvos vaikų ir jaunimo centro teritorijoje.

Mari Dominyka Sadovskytė/ Keramika – tai harmonija, susikaupimas, neįtikėtina formų ir spalvų įvairovė. Mokytis keramikos paslapčių gali ne tik vaikučiai, jaunimas, bet ir suaugusieji, visa šeima kartu. Keramikos užsiėmimai padeda pamatą kitoms veikloms, kai kurie, lankiusieji keramiką, pasirenka menininko kelią: studijuoja architektūrą, juvelyriką ar šokį. Pagrindinė kūrybinė medžiaga yra molis. Tai ypatinga medžiaga, kuri mus besąlygiškai priima ir atsimena mūsų visus judesius, jausmus ir nuotaikas. Kaip sako keramikė Rita Razmienė, kokie mes bebūtume (pavargę, pikti ar irzlūs), išėję iš pamokos jaučiamės pailsėję, kartais net pakylėti.

Girmantė Zolubaitė/ Sveiki, norėčiau jums papasakoti, kas bus po dešimties metų ir kaip keliausime. Na, o dabar pradedam. Man atrodo, kad mes keliausime skraidančiomis lentomis, o tie, kam tai nepatinka, galės važinėti mašinomis, tik skraidančiomis. Dar norėčiau jums papasakoti, ką mes veikiam per Jaunųjų žurnalistų klubo užsiėmimus. Papasakosiu apie keturis vaikus - Mari, Adelę, Gerdą ir Vakarį. Mari kurią tekstą apie tai, kas bus po dešimties metų, ir mano, kad mes visi pasikeisime bei keliausime skraidančiomis priemonėmis arba laiku.

Mari Dominyka Sadovskytė/ Kai tik žmogus gimsta ir pradeda suvokti pasaulį, tada jam atsiranda pirmi norai ir svajonės. Augant tos svajonės vis keičiasi ir didėja. Dažnai žmonės, svajodami apie savo ateitį, įsivaizduoja ją gražiausiomis spalvomis, bet dažnai tikrovė yra visai kitokia ir kol žemėje egzistuoja žmonija, tol ir egzistuos žmonių nepasitenkinimas aplinkiniu pasauliu. Gyventi šiuolaikiniuose triukšminguose, nesaugiuose ir užterštuose miestuose nėra lengva, tačiau žmonės renkasi būtent tokį gyvenimo būdą, kuris turi daugiau privalumų, nei trūkumų.

Vakaris Vingilis/ Gyvename technologijų amžiuje, šiomis dienomis mūsų nebestebina robotai, siurbiantys namus, įvairūs elektriniai paspirtukai, riedžiai. Bet pamąstykime, kaip pasaulis atrodys po dešimties metų? Galbūt miestų gatvėmis kursuos autobusai be vairuotojų, mokyklose mokytojus pakeis robotai, o medicina pažengs į priekį ir robotai galės gydyti paprasčiausias ligas. Visa tai įmanoma, nes žmonija jau juda link to. Įsivaizduokime, kad nuėjus į mokyklą mus anglų kalbos mokys mokytojas robotas. Peršalus – mums vaistų išrašys gydytojas robotas.

Gerda Kasčiūnaitė/ Po dešimties metų visas pasaulis bus kitoks. Keisis ne tik žmonių mąstymas, bet ir įvairios inovacijos. Ligoninėse patobulės technika, tikrus daktarus keis robotai, medikamentus ‒ skaitmeninis švitinimas. Įsivaizduokime paprastus žmones ir jų buitį: net ir dabartinius puodus ir siurblius keis automatiniai robotai, patys savo dirbtiniais intelektais keičiantys  funkcijas.  Gatvėse bus įprasta matyti tarp žmonių besitrinančius robotus, perkančius drabužius, jiems pritaikytą maistą. Dabar net ir paprasti išradimai atrodo neįprasti, tad įdomu, kaip po dešimties metų į savo civilizaciją kuriančius robotus reaguos žmonės?

Martyna Jozič/ Ši vasara buvo gana įdomi vien dėl sutiktų žmonių. Marija – mergina, kurią sutikau teatro stovykloje Šiauliuose. Ji kartais mintimis gali nuklysti taip toli, kad net neprisimena, koks buvo pirmas jos pasakotos istorijos sakinys. Jai patinka būti dėmesio centre, bet ji pati to nejaučia. Gana ryškiai reiškia emocijas. Simonas – įdomus, bet lengvai „įskaitomas“ keturiolikmetis vaikinas. Jį sutikau renginyje, vykusiame Vilniaus centre. Nors neseniai susipažinome, jaučiuosi lyg būtume draugai jau ilgą laiką. Jo veidas ir kūno kalba daug ką pasako apie jo asmenybę.