Jaunojo žurnalisto užrašai

Yana Tsviatkova/ Barboros Radvilaitės gatve eikite link Bernardinų sodo, kurį tikrai žinote, tada pasukite į dešinę lygiai devyniasdešimties laipsnių kampu ir nepasigailėsite. Šiltadaržio gatvėje, 2-ame name, įsikūręs Žaislų muziejus, jis veikia nuo 2012 metų. Muziejaus įrengimas Povilui Blaževičiui ir jo žmonai Indrei Jovaišaitei Blaževičienei užtruko 2 metus. Ar jiems pavyko? Ar Žaislų muziejuje galima sugrižti į vaikystę? Aš čia lankiausi pirmą kartą. Man buvo keista, nes aš labai seniai nebuvau į rankas paėmusi žaislo. Muziejuje žmonės liečia viską, ką nori.

Urtė Kričenaitė/ Ryte tik įėjus į klasę sveikinome mokytoją. Ji buvo išsišiepusi iki ausų ir atrodė labai laiminga. Prasidėjus pamokai padėkojo už gėles, saldainius ir atvirukus. Kiekvienas dovanojo atskirai. Mudvi su mama Mokytojo dienos išvakarėse nuėjome į parduotuvę. Užsukome į saldainių skyrių ir išrinkome saldainius mano mokytojai ir jaunesnio brolio auklėtojoms. Tada mamai kilo mintis nupirkti mokytojai kavos. Grįžusi namo mokytojai nupiešiau atviruką.

Urtė Kubiliūnaitė/ Prieš šešis metus daug savo laiko praleisdavau šiame pastate. Lankiau „Taškiaus“ vaikų darželį. Tuomet manydavau, kad visas pasaulis sukasi aplink mane, o aš esu tiesiog paprasta mergaitė su daug draugų, daug laisvo laiko ir nesibaigiančių smagių žaidimų. Išeidavome į kiemą, bėgiodavom, plaukai tiesiog skraidė į visas puses... Vis bandydavome išprašyti auklėtojų, kad nusivestų mus į žaidimų aikštelę. Jei nusivesdavo, žaidimai nesibaigdavo, kaip ir kovojimas dėl to, kas supsis ant vienų ar kitų sūpuoklių. Štai tomis dienomis pykdavome ir nenorėdavome eiti miegoti, nepaleisdavome mamai rankos ir žaisdavome pagalvių karus su draugais. O dabar...

Urtė Kričenaitė/ Aš esu prie Sostinės vaikų ir jaunimo centro. Prieš save pastebiu aukštą ir tvirtą pilkos spalvos bokštą. Taip pat priešais matau plačią aikštę, joje yra daug suoliukų. Jie nudažyti geltona, žalia ir raudona spalvomis. Tai reiškia Lietuvos vėliavos spalvas. Matau daug augalų bei laiptų. Dar matau mažą stulpą, ant kurio kabo pamestas krepšelis. Jis yra violetinės spalvos. Kitoje pusėje matau baltą tvorą ir keturis suoliukus, tarp jų pastebiu geltoną smėlio dėžę. Dar matau dviračių ir paspirtukų aikštelę. Šalia jos pastebiu dvi storas linijas, skirtas užvažiuoti neįgaliesiems ir tėvams su vežimėliais.

Girmantė Zolubaitė/ Katinai nuo seno laikomi šventais gyvūnais. Dar senovės Egipte buvo manoma, kad juose įsikūniję dievai. Ir ne veltui. Dar ir šiandien galima pastebėti, kad dažnas katinų augintojas pildo savo gyvūnėlio norus. Šie gyvūnai sugeba savo didelėmis akimis ir murkimu sujaudinti kiekvieno žmogaus širdį. Ir dauguma gyventojų pildo šių „dievybių“ užgaidas mielu noru. Ne veltui sakoma, kad ne žmonės, o katinai šeimininkauja jų augintojų namuose. Katinai yra vieni žinomiausių gyvūnų. Daugelis vos pamatę įsimyli jų švelnų kailiuką ir dideles akis.

Alvilė Zolubaitė/ Manau, daugelis pasaulio žmonių turi lakią vaizduotę. Šiandien paklausiau savo vyresnės sesės Girmantės ir jaunesnio brolio Dovydo nuomonės apie ateities mokyklą. Girmantė jau baigusi penkias klases ir dalyvavo televizijos laidoje „Tūkstantmečio vaikai“, o Dovydas kitais mokslo metais eis į trečią klasę. Jis prieš kelis mėnesius, kaip ir aš, pradėjo lankyti Jaunųjų žurnalistų klubą. Jie abu eina į tą pačią mokyklą – Vilniaus Žemynos progimnaziją.

Vakaris Vingilis/ Pastarieji metai žmonėms, o ypač gyvenantiems miestuose buvo sudėtingi. Dėl COVID-19 pandemijos daugybė žmonių neteko darbų, o kiti galintys dirbti iš namų tapo savo gyvenamosios vietos įkaitais. Labai sumažėjo judrumas, žmonės, prieš pandemiją eidavę į darbą, bent šiek tiek pakeisdavo aplinką, o dirbant iš namų ši galimybė dingo. Įkalintiems namuose žmonėms labai pablogėjo psichologinė būsena. Gelbėjimosi ratu tapo pasivaikščiojimai gamtoje. Žmonės pradėjo masiškai plūsti į parkus bei miškus. Juos pradėjo dominti gamta, įvairūs joje aptinkami augalai, gyvūnai bei grybai.

Danielė Voloncevičiūtė/ Pastaruoju metu vis daugiau ir daugiau vaikų nori tapti žurnalistais. Visi ieško galimybių lavinti ir tobulinti savo žurnalisto įgūdžius − rašyti tekstus, imti interviu. Vilniuje, Lietuvos vaikų ir jaunimo centre, įsikūręs Jaunųjų žurnalistų klubas lavina šiuos įgūdžius ir ruošia žurnalisto profesijai. Kalbinu šio klubo narę Girmantę Zolubaitę.// Kiek žinau, esi šio klubo senbuvė ir lankai jau ne vienerius metus. Kaip tu nusprendei įstoti į šį klubą?/ Nuo aštuonerių metų labai susidomėjau žurnalistika. Svajodavau, kad būsiu žurnalistė, kol galiausiai mama atrado Jaunųjų žurnalistų klubą.

Vakaris Vingilis/ Lietuva neseniai šventė trisdešimtąją valstybės nepriklausomybės atkūrimo sukaktį. Būtent prieš tuos tris dešimtmečius šalis atkūrė nepriklausomybę ir jos veidas pradėjo keistis, tapo pasaulietiškas. Keitėsi viskas, nuo valiutos iki paprasto žmogaus vaizdo pro langą. Pokyčiai tęsiasi iki šiol, Lietuva koja kojon žengia su vakarietiškomis technologijomis. Nieko jau nebestebina telefonai bene kiekvieno rankose ar elektriniai automobiliai, tačiau ir žmonių buitis darosi patogesnė. Štai prieš porą metų pasaulyje pasirodė fenomenas – robotas-siurblys. O šiandien tokius siurblius galime pamatyti ir lietuvių namuose.

Danielė Voloncevičiūtė/ Mano pirmasis šokių konkursas vyko prieš 2 metus, kai tik pradėjau lankyti šiuolaikinius šokius. Mano pačios pirmos varžybos ir konkursai yra vykę ir anksčiau: pavyzdžiui, pirmosios meninės gimnastikos varžybos vyko prieš šešerius metus. Yra buvę daug tarpmiestinių ir kitų sporto varžybų, bet mano pačios pirmos šokių varžybos vyko Visagine, varžantis mums ir vienam Šiaulių klubui. Tai vyko 2019 metų vasarą mano pirmojoje šokių stovykloje. Pamenu, kad nelabai žinojau,− kaip viskas vyks ir kas čia bus? Kaip vertins?

Alvilė Zolubaitė/ Kiekvienas žmogus turi savo gimtadienį. Mes juos švenčiame skirtingai. Vieni gimtadienio nelaukia, kiti laukia nesulaukia. Šiuo karantino metu nelabai galime gimtadienius švęsti kitose šalių vietose, žaidimų kambariuose, kavinėse, kino teatruose, spektakliuose. Mano pašnekovė Alita gyvena Vilniuje, Pašilaičių mikrorajone. Ji turi tris vaikus ir vyrą. Jos gimtadienis pavasarį – kovo 16 dieną. Šiais metais Alitai sukako 40 metų. "Gimtadienio laukiau, bet labiau šventimo namuose, nes vaikai kiekvienais metais suorganizuoja man daug staigmenų."

Aistė Pugačiauskaitė/ Užklupus niūriai dienai, kai viskas slysta iš rankų, o šypsena veide neįstengia pasirodyti, išsipasakoti tampa būtinybe. Bėda ta, jog daugelis mūsų dienos gale liekame vienui vieni ir atsiremti į petį nelieka kam. Virtualaus pasaulio apsupty žmonės linkę savo liūdnas emocijas užglaistyti, spoksodami į socialinius tinklus. Tačiau ar tai tikrai geras būdas kovoti su savo emocijomis? Galbūt kartais mums užtektų tik... popieriaus lapo? Dienos puslapių rašymas gali tapti ne tik vieta išsikalbėti, bet ir išrašyti savo emocijų kaitą, pažymėti daug laimės atnešusį momentą ar net pamedituoti!

Ieva Rupeikaitė/ Kambarinės gėlės kai kuriuos žmones nuramina, kiti jų nepastebi. O gėlių galima pamatyti beveik visur. Kadangi artėja pavasaris, kai viskas pražysta, tai gera proga pakalbėti apie gėles. Dabar karantinas ir galbūt ne tiek daug būname lauke, bet Jaunųjų žurnalistų klubo nariai gali įdomiai pakalbėti bet kokia tema. Pokalbyje dalyvauja Girmantė, Danielė ir Dovydas./ Girmante, ar daug vietos tavo gyvenime užima gėlės?// Girmantė: Na, jos visur, kur aš pasisuku. Dabar mano filtras kompiuterio ekrane su gėlėmis, ant palangės auga mamytės gėlės, kurios vėliau atsidurs kaime. Mama kaime yra įrengusi net du gėlynus.

Dovydas Zoluba/ Daugeliui patinka skaityti knygas. Juk jas skaitydami mes paneriame į jūros gelmes, vaikomės plėšikus ar važiuojame į burtų mokyklą. Jos mums sukuria antrus, pilnus nuotykių ir nuotaikų namus. Šia tema kalbinau savo sesutę Girmantę.// Ar tau patinka skaityti knygas?/ Man labai patinka skaityti knygas, nes nusikeli į kitus pasaulius ir gali atsitraukti nors trumpam nuo realybės. Kartais net nebegirdžiu, ką kiti kalba tikrovėje, nes vaikštau knygų keliais./

Danielė Vyzaitė/ Su laiku žmonės pakeitė paprasčiausius dalykus gerokai naujesniais ir šiandieninis gyvenimas jau cirkuliuoja internete. Atsirado daug naujų socialinių tinklų, websit‘ų. Žmonės prie to prisitaikė, taigi atsirado ir naujų profesijų ar naujų gyvenimo tips‘ų. Taip ir gimė terminas "influenceris". Žmogus, turintis stiprią nuomonę apie tam tikrus dalykus, mokantis ją ginti ir pakankamai gerai gebantis apvynioti kitą aplink pirštą. Kiekvienas, kuris aktyviai naudojasi instagramu, feisbuku ar tviteriu, irgi yra influenceris. Viskas priklauso nuo keliamo turinio, sekėjų skaičiaus.Tačiau jeigu esi tylus socialinių tinklų vartotojas, tai tavo kaip influencerio karjera yra žemiau bambos.

Girmantė Zolubaitė/ Miegas… Daugelis jį mėgsta. Ir ne be reikalo! Juk miegodami atsiduriame savo svajonių pasauliuose. Miegas atspindi mūsų didžiausius troškimus. Ir dar miegodami prisimename tai, ko per dieną išmokome. Šiandien Jaunųjų žurnalistų klube aš, Ieva ir Ugnė kalbėjome apie savo miegą ir naktibaldas. Ievos pasakojime man prasminga pasirodė tai, kad ji eina miegoti pusė dešimtos vakaro. Ir jos sapnas… Jame ji sapnavo plaukimo varžybas. Visą naktį ji praplaukiojo sapnų baseinuose. O kai ryte atsibudo savo nuo vaikystės mėgstamuose baltuose pataluose su karūnėlėmis, jai skaudėjo ranką...

Girmantė Zolubaitė/ Kiekviena diena yra išskirtinė, tačiau prasidėjus koronaviruso epidemijai ir paskelbus karantiną visos dienos susiliejo į vieną. Tačiau vis vien dar galima suprasti, kada eilinė diena, o kada savaitgalis. O kaip jas atskirti, nuolat sėdint namie? Eilinėmis dienomis, kol dar nebuvo karantino, mokiniai automobiliu, autobusu ar pėsčiomis keliaudavo į mokyklą, tačiau dabar visą laiką praleidžia namie. Išskirtiniu eilinės dienos akcentu tapo „online“ pamokos per Teams arba Zoom programas ir per savarankiškas pamokas į Tamo dienyną surašomi namų darbai.