Kultūros renginiai

Atsišaukime „Spauda leista!" rašoma: „40 metų atgal maskolių valdžia uždraudė mums spausdinti lietuviškas knygas lotyniškomis literomis ir užsimanė įbrukti maskoliškąsias. Bet valdžia matė, kad nieko nepadarysianti, numanė, kad persekiojimai nepadeda. Raitėsi visai kaip, bet, nematydama kitos išeigos, sutiko ir šįmet, gegužės 7 d. spaudos draudimą panaikino!"

Lietuva suskambo lietuvišku žodžiu: kasdienoje, rašytuose puslapiuose, viena po kitos besikuriančių įvairios aprėpties kultūrinių draugijų sambūriuose. Dainavimas būryje, drauge atliko ypatingai svarbų vaidmenį įtvirtinant lietuvišką tapatybę. Iš žmonių lūpų skambėjo tautiška gaida, lietuviškas žodis. Jo mokėsi dainuoti norėjusios lenkaitės ir rusaitės, žydaitės. Net bažnyčios giesmyną caro valdžiam vertino kaip vieną svarbiausių lietuvybės pasireiškimo aktų. O lietuviška giesmė skambėjo ir per vakaruškas, ir per majavas ir per pakasynas...

Ar sovietų valdžia. kontroliavo Dainų šventės repertuarą? Taip, kaip ir viską. Tačiau žmonės gyveno savo gyvenimą, gerbė nenunykusias vertybes. Smerkiantieji sovietmečiu gyvenusius vyresniuosius pamiršta, kad jie Nepriklausomoje Lietuvoje užaugo, jos idėjų brandinti besikuriančiame kaime, mokyklose greta šviesuolių mokytojų, kunigų, savanorių, poetų romantikų. Namų šventėse sovietmečiu buvo dainuojamos anos Lietuvos dainos. Tokios skambėjo ir į tremtį bildančiuose traukiniuose, ir ant ledo išmestų lietuvių bendruomenėje prie spingsulės.

Susibėgdavo kaip ir vokiečių okupacijos metais Panevėžyje - 1943 metais vienintelėje Lietuvoje vykusioje Dainų šventėje - dainuoti, priminti esantys pasaulyje: tauta gyva! Visos sovietmetyje vykusios Dainų šventės baigdavosi lietuviškomis dainomis, kurias traukdavo ir chorai, ir publika, o „Lietuva brangi" prasidėdavo iš tylos ir atsistojus. Kaip svarbu buvo patirti bendrystės su savo tauta jausmą! Nublankdavo sovietinis himnas, visas „privalomasׅ" repertuaras. Panevėžyje sugiedojo net ir hitlerinės Vokietijos pareigūnų reikalaujamas kelias dainas. Bet ar tai svarbiausia? Vainikas lietuviams nenukrito, o lietuviškų dainų sparnai suteikė ramybę: mes išliksime ir karo sūkuriuose.

Atsimenu, mama dainavo Mykolo Karkos vadovaujamame Panevėžio medicinos darbuotojų chore, ruošėsi 1950 m. Dainų šventei. Matyt kūrinių tekstus ji mokėsi namuose dainuodama. Aš susisukusi kamputyje dainų klausiausi ir kartojau. Iki šiol atmenu šios Dainų šventės, į kurią su didžiuliu entuziazmu mama ir kolegos važiavo, fotografavosi Gedimino kalne, prie bokšto, dainų tekstus: greta Balio Dvariono, Konrado Kavecko, Antano Budriūno, liaudies dainų su malonumu dainavau ukrainiečių „Nubalnoti jau žirgeliai", latvių „Vėjeli, pūsk" ir kitas, lietuviškas melodijas.

Lietuvos nacionalinis kultūros centras Šimtmečio dainų šventės rūpesčiais gyveno jau ne vienerius metus. Dideli buvo įsipareigojimai. Dirbo daug žmonių visoje Lietuvoje. Dainų švenčių istorija išradingai buvo pristatyta Katedros aikštėje. Dainų šventėje susitinka visa Lietuva: jos regionai, pasaulyje pasklidę lietuviai. Per dainą ir šokį vieni kitus atrandantys žmonės - šiandienos Lietuva.

Šimtmečio vakaras - muzikinė ir istorinė kelionė, atvėrusi savitą asmeninį pasakojimą. Žiūrovai pažvelgė į tarsi istoriniuose dokumentuose ar šeimų albumuose išlikusias archyvines nuotraukas. Matėme Lietuvos kultūros istorijoje svarbias asmenybes, ne viena jų buvo minima, pagerbta. Judėjo istoriniai dokumentiniai kadrai, kūrybingai epizodus jungė Sauliaus Petreikio grupė, tačiau ne visur galima buvo justi vykusio koncerto repertuaro ir sumaniai Aurimo Švedo pateikto teksto sąveiką.

Puikus muzikologės prof. Danutės Petrauskaitės dalykinis intarpas, akcentavęs ne vieną istorinį faktą. „Masinis dainavimas prasidėjo labai seniai, 18 a. pabaigoje. Nenuostabu, kad prasidėjus nacionalinių valstybių kūrimosi procesui dainų šventės gimė būtent Šveicarijoje ir Vokietijoje - dainavimas yra bendros idėjos išraiška. Šveicarijoje, kurioje gyveno skirtingomis kalbomis kalbantys žmonės, buvo svarbu susilpninti tarp jų kylančias priešpriešas."

Ir štai randu N. Putinaitės knygoje „Skambantis molis" tokį sakinį: „Dainų šventės organizavimas buvo paremtas pasakojimu, kad Lietuva - nuo seno dainų šalis. Šis pasakojimas buvo priskirtinas naujam sovietiškai tautiškam nacionalizmui [...]". Ten yra ir daugiau „šiuolaikiškų" minčių. Manau, kad niekas viešai net nebandė šių teiginių užginčyti, nes aukštesnės kultūros žmonėms atrodo aišku, kad autorė nesupranta apie ką kalba. Reiktų pasiūlyti: pasidomėkite ką apie senąsias dainas XVIII a. rašė Johannas Gottfriedas Herderis, kaip Europos kultūros istorijoje vertinamos seniausios - darbo dainos, kokią įtaką masiniam dainavimui turėjo Didžioji Prancūzų revoliucija, koks didžiulis, susistemintas palikimas sukauptas Lietuvos saugyklose, kokia reikšminga buvo pasaulietinėse ir sakralinėse terpėse užgimusių chorų, chorelių veikla siekiant lietuviško žodžio, jo priegaidžių ir tos Čiurlionio įvardytos nostalgiškos ritmo monotonijos ataidų, net iki šių dienų saugant, - kad nesiliautų skambėję...

Ar mes turėtume išsižadėti savo gyvenimo, pokaryje kurtos kultūros, meno, pasišventusių mokytojų atminimo, savo gyvenimo, siekių tik todėl, kad kažkam tas laikas gal primena aplink juos gyvenusius niekšelius? Ar ne nuoseklus ruošimasis Dainų šventės ritualui išsaugojo Lietuvoje dainuojančius žmones, kurie ir sukūrė dainuojančios revoliucijos įvaizdį?

Juk ne šiaip metę darbus iš viso pasaulio į Vilnių dainuoti sulėkė lietuviai. Gal galėtų ir namuose prie stalo ir bokalo užtraukti, kad ir ne lietuvišką posmą. Bet ne, jie nori jausti savo žmogaus alkūnę šalia, kartu pasidžiaugti ar nostalgišką ašarą nulieti.

Rotušės aikštėje šurmuliavo Pasaulio lietuvių ir Lietuvos tautinių bendrijų dienos dalyviai. „Aš esu Lietuva. Sujunkime Lietuvą" vis kartojama buvo esminė į Vilnių iš pasaulio sugužėjusius tautiečius optimistiškai nuteikianti mintis. Į Lietuvą atvykti jie ruošėsi, mokėsi repertuarą, repetavo, kelionei skyrė laisvadienius, atostogas. Kaip svarbu atžaloms parodyti protėvių žemę!

„Mano tėvai nuo Antrojo pasaulinio karo pabėgo į JAV. Tėtis vyko į Kanadą, o mama - į JAV. Aš pirmą kartą Lietuvoje. Nuostabu! Žmonės tokie draugiški, jie šypsosi, juokiasi", - kalbėjo vyras.

„Ryšys su tėviške išliko, nes mano močiutė pasakojo apie caro ir kiek vėlesnius laikus. Labai keistai jautiesi: aplinkui visi kalba lietuviškai, dainuoja ne tik koncertuojantys, bet ir publika. O tautinių drabužių margumas! Palieka didelį įspūdį. Niekada nemačiau tokio didelio choro", - graudinosi kitas amerikietis.

Tiesa, JAV lietuviai kiek apgailestavo, jog į Dainų šventės renginius buvo labai sunku gauti bilietų...

Birželio 29 d. į šventę Dainų slėnyje visus dalyvauti nemokamai pakvietė Kaunas. Dainų diena, pavadinta „Miškais kalnai žaliuoja", priminė pirmąją Dainų dieną 1924 m. rugpjūčio 23 ir 25 d. Kaune, Parado aikštėje Žaliakalnyje. Šių metų, jubiliejinės Dainų dienos programa buvo įkvėpta pirmosios Dainų šventės vedlių - Juozo Naujalio, Juliaus Štarkos, Stasio Šimkaus asmenybių, nenuilstamos jų veiklos. Gal todėl ir repertuaras lietuviams buvo artimas, pravėręs ir klausytojams burnas. J. Naujalio „Už Raseinių ant Dubysos", Č. Sasnausko „Kur bėga Šešupė", J. Tallat-Kelpšos „Čiūto", M. K. Čiurlionio „Šėriau žirgelį", K. V. Banaičio „Už jūrių marių", prie jų pritampanti G. Savinienės „Lietuva" J. Marcinkevičiaus tekstu, kitos skambios dainos.

Ansamblių vakaras „Gyvybės medis" žiūrovų buvo laukiamas. Intrigavo liaudiškos muzikos ir kompozitorių naujadarų derinys. Susijungė keturios tautos gyvybės medį brandinusios dieviškosios stichijos - Ugnis, Oras, Vanduo ir Žemė. Vakaro režisierė ir vyr. choreografė Leokadija Dabužinskaitė, muzikos vadovas Giedrius Svilainis. Nepasakyčiau, kad visur derėjo pasirinkta liaudies kūrybos ir modernaus choreografijos meno, muzikinės kūrybos stilistika.

Šokių dienos koncertui „Amžių tiltai" pasirinktas tilto simbolis. Tai pats išradingiausias Dainų šventės vakaras. Be pigių tauškalų, bet mokamai valdant didžiulę šokėjų minią, pažįstant tautinį meną ir skoningai kuriant įsimintinus raštų piešinius aikštėje. Kaip močiučių audinių ar tapytų skrynių raštai. Nuostabu! Scenarijaus autorius, meno vadovas, vyriausias baletmeisteris Vidmantas Mačiulskis. Meninės dalies vyriausioji koordinatorė Živilė Adomaitienė, muzikos vadovas Kęstutis Lipeika, režisierius Vygantas Kazlauskas.

Folkloro dienai „Rasi rasoj rasi" pasirinkta Kazio Sajos apsakymo magiškoji formulė - rasi rasoj ras. Bernardinų sode, Pilių teritorijoje, Katedros aikštėje, kitose Vilniaus vietose skleidėsi įvairių Lietuvos kraštų - Lietuvos regionų - Aukštaitijos, Žemaitijos, Suvalkijos, Dzūkijos ir Mažosios Lietuvos - paveldo grožis. Dieną pradėjo ir baigė apeiginiai renginiai. Programą rengė didelė kūrybinė grupė. Jos vadovė Vida Šatkauskienė.

Pučiamųjų instrumentų orkestrų koncertas „Vario audra" vyko didžiulėje „Twinsbet" arenoje. Scenarijaus autorius, meno vadovas - didelę patirtį turintis profesionalas Remigijus Vilys. Režisierius Andrius Žiurauskas. Bandyta pučiamųjų muziką jungti su moderniu šokiu, pramoginio žanro elementais, perkusijos orkestrų, būgnų gausmu, defile programa. Žiūrovai, klausytojai didžiulėje arenoje išgirdo labai platų spektrą pučiamųjų instrumentų muzikos: nuo S. Petreikio liaudiškų improvizacijų, varinių pučiamųjų, karinių, policijos, vaikų ir jaunimo, džiazo, meistriškų, labai muzikalių Roberto Beinariaus ir Petro Vyšniausko solinių, jautrių epizodų iki medžiotojų ragų ansamblio.

Iš choreografinių improvizacinių epizodų savo išbaigtumu ir įtaiga žiūrovus sujaudino Kazio Daugėlos instrumentuotas Mykolo Kleopo Oginskio polonezas „Atsisveikinimas su tėvyne", kurį grojo Žemaitijos pučiamųjų instrumentų orkestrai, šoko Trakų kultūros ir meno centro lenkų dainų ir šokių ansamblis „Troczanie" (dirigavo Romas Jasevičius). Skambėjo klausytojus vis daugiau įaudrinanti Mindaugo Tamošiūno, Kazio Daugėlos, Broniaus Jonušo muzika, žaismingas orkestrų padainavimas - finalas! Bet, pasirodo, ne. Kokia apmaudi, nepergalvota koncerto dramaturgijos klaida: iš logiško finalo klausytojus nugramzdinti vėl į pradžią. O iš koncerto duobės visada sunku pakilti... Šaukšas deguto tokio didelio darbo statinėje! Ir kam dinamiškame, prasmingame koncerte tie tuščiaburniai kalbėtojai - nieko protingo, nieko žaismingo.

Dirigavo daug jau žinomų ir jaunesnių dirigentų. Visų pagarboje - puikus pedagogas, išugdęs daug muziką pamilusių išdykėlių, su moksleivišku „Septimos" orkestru apkeliavęs Europą - 97-nerių Vytautas Skripkauskas. Dirigavo Egidijus Ališauskas, Remigijus Vilys, Kazys Daugėla, Donatas ir Domas Ziegoraičiai, Albinas Kučinskas, Gediminas Brūzga, Tadas Šileika ir dar ne vienas pasišventėlis pučiamųjų instrumentų atliekamai muzikai. .

Kanklių muzikos koncertas „Skambėkite, kanklės" vyko Šv. Jonų bažnyčioje. Norėta parodyti mokytojo ir mokinio ryšių svarbą perduodant ir perimant kultūros vertybes. Apie perduodamas kankliavimo tradicijas reiktų kalbėti atsargiai. Jų pasirodymas koncertų scenoje tik netolimų dešimtmečių bėgyje tapo viešu, masiniu naujadaru. Koncerto meno vadovė Regina Marozienė, režisierius Aleksandras Špilevojus.

Mieste pasklidusius žmones džiugino teatro diena, pavadinta „Esaties lieptais": mėgėjų teatrų pasirodymai Pilies gatvėje, artistų etiudai Valdovų rūmų menėse. Vydūno, Justino Marcinkevičiaus dramų tekstai ir visų teatro dienos dalyvių pasodintas ąžuoliukas.

Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje atidaryta Liaudies dailės paroda „Iš šerdies", Vaikų amatų miestelis. Keistas, meniškumo prasme diskutuotinas buvo vokalinių ansamblių koncertas „Žeme, kas tu esi?" (meno vadovė Danguolė Aukselienė).

Keisčiausia buvo pagrindinė, Vingio parke vykusi Dainų diena „Kad giria žaliuotų" (kūrybinės grupės meno vadovas Alfonsas Vildžiūnas, narės - Danguolė Beinarytė ir Regina Maleckaitė, režisierius Dalius Abaris, scenarijaus autorius Mindaugas Nastaravičius). Įspūdingai atrodė estrada, dainininkų jūra. Visuose šventiniuose koncertuose stengtasi dainai suteikti ir instrumentinės muzikos skambėjimo spalvų. Ir Dainų diena prasidėjo pučiamųjų instrumentų orkestrų pasirodymu. Maestro Vytautas Skripkauskas dirigavo Šventines fanfaras M. K. Čiurlionio simfoninės poemos „Miške" temomis (aranž. K. Daugėlos). Maršų paradas, neskambi Magnuso Hylanderio aranžuotė Juozapo Gudavičiaus dainos „Kur giria žaliuoja" tema ir... pagaliau „Tautiška giesmė".

Tarsi ir repertuaras neblogas. Kelių dainų autoriai bandė gudrauti ir su milžinišku choru atlikti polifoninę kompoziciją. Tačiau nesisekė. Tai girdėjau žiūrėdama televizijos ekrane. Deja, Vingio parke žmonės dainuojančius girdėjo labai blogai. Ir tai koregavo profesionalai įgarsinimo specialistai, garso režisieriai? Nemažesnės problemos buvo su apšvietimu. Blogiausia - idėja didžiulę estradą paversti televizijos studijos lopinėliu. Vingio parke dauguma žmonių nesuprato, kodėl buvo tokios didelės pauzės tarp dainų. Mat jų metu kažkam šovė į galvą filmuoti interviu, kurie šiame kontekste tapo niekiniais ir turinio, ir atlikimo prasme. Koks jau neprofesionalumas, žanro neišmanymas. O gal šventės organizatoriai taip pigiai parsidavė LRT?

Pasirengimas Dainų šventei - didžiulis jos organizatorių, menininkų profesionalų ir mėgėjiškų kolektyvų darbas. Pirmiausia - tobulinant saviraišką, kartu su šalia esančiais ieškant organizacinių ir meninių sprendimų. Tai buvimas greta vienas kito, buvimo scenoje džiaugsmas, patirta laimė dainuojant, šokant, vaidinant. Visa tai sunku suprasti tam, kuris šios veiklos nepatyrė. Į Dainų šventę žmonės nebuvo varomi prievarta. Jų pačių noru nuo pirmųjų kartų bildėdavo arkliuko tempiamais vežimais, gruzovikais, miegodavo Kauno, vėliau Vilniaus priemiesčių gyventojų daržinėse ant šieno, vėliau neįrengtose mokyklų sporto salėse, valgė atsivežtą bryzą lašinių ar dešrigalį. Visą gyvenimą girdavosi dalyvavę šventėje, patirdavo euforiją, tautietį šalia. Ir šiandien jie išlenda iš savo kompiuterių, telefonų lauko ir pamato kitokį pasaulį, kuriame tvyro gyva emocija, šypsena, mielas prisilietimas, geras žodis.

Tačiau nevalia pamiršti, kad šalia dantimis kalena popso drakonas. Dainų šventės ritualinis reliktas negali publikos ir dainorėlių persmelkti šių laikų šlageriais ar pernelyg mandromis šiuolaikiškomis kompozicijomis. Broniaus Jonušo, Juozo Gudavičiaus maršai ir jų dvasios niekada nepakeis olandų kompozitorių meistrystė. Tam yra kita vieta. Radus subtilią paveldo ir šiuolaikiškumo dermę, visais savo syvais Dainų šventė ieškos kelių sutelkti tautą.

Ir atleiskime rengėjams visas kaltes, kaip ir jie teatleidžia šį renginį niekinusiems, nes jie nesupranta ką daro. Dainų šventė išsaugojo pirmapradį autentiškumą, sutelkia mūsų tautos paveldą, patvirtina tautą esančią gyvybinga, politikos ir konjuktūros vėtrų neišraunama iš žemės, Tėvyne Lietuva vadinama. Te giria žaliuoja!

 

REMIA: