2022 m. gruodžio 7 d., Treciadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Kultūros renginiai

*print*

Archyvas :: Aktorė Ugnė Zavistauskaitė: „Džiaugiuosi, kad esu reikalinga Lietuvos kino bendruomenei“

2022-08-26
 
Aktorė Ugnė Zavistauskaitė

Aktorė Ugnė Zavistauskaitė

Aktorė Ugnė Zavistauskaitė - šviežias veidas Lietuvos televizijos ir kino pasaulyje, tačiau savo arsenale ji jau turi ištisą šūsnį projektų bei ateities planų. Artimiausiu metu ją išvysime Emilio Vėlyvio seriale „Kas būtų, jeigu nebūtų mėnulio" bei tikrais faktais paremtame bendrame lietuvių ir ukrainiečių projekte, kuris šiuo metu jau baigia pasiekti finišo tiesiąją. Apie tai, kaip Ugnė pradėjo karjerą, kaip ruošiasi vaidmenims ir kokius planus kuria ateičiai, aktorę kalbino Vaida Baranovė.
Ugne, kai kurie Lietuvos žiūrovai tave jau žino iš serialo „Pasmerkti", tačiau ne paslaptis, kad šiuo metu intensyviai filmuojiesi projektuose, kurie dar tik išvys dienos šviesą. Papasakok, kas šiuo metu vyksta tavo karjeroje ir kokius planus kuri artimiausiai ateičiai?
Šiuo metu esu laiminga, nes iš vieno projekto ką tik peršokau į kitą, tad neteko sustoti ir dvejoti „kas toliau?". Neseniai baigiau filmuotis Emilio Vėlyvio seriale „Kas būtų jeigu nebūtų mėnulio", kur atlikau ryškų vaidmenį ir turėjau progą susipažinti su daugybe ypatingų žmonių, su kuriais, tikiuosi, palaikysime ryšius ir ateityje. O šiuo metu intensyviai dirbu bendrame lietuvių ir ukrainiečių kino projekte „With My Own Eyes", liet. ,,SAVO AKIMIS'', kur atlieku vieną pagrindinių vaidmenų. Rudeniui jau turiu numatytą projektą, tad labai džiaugiuosi, kad karjera vystosi sklandžiai ir kad esu reikalinga - būtent tai ir yra kiekvieno aktoriaus svajonė.
Vaidybos mokslus baigei užsienyje ir į Lietuvą grįžai visai neseniai. Neabejoju, kad skaitytojams bus smalsu, kaip pavyko iškart organiškai įsilieti į Lietuvos kino bendruomenę ir gauti tiek puikių pasiūlymų?
Man labai pasisekė, kadangi per karantiną, kuomet buvau trumpam grįžusi namo, pradėjau statyti tai, už ko grįžus jau galėjau užsikabinti. Pandemijos įkarštyje jaučiausi ganėtinai prastai, kaip turbūt ir daugelis. Kaip atsaką į niūrias mintis ir bendrą pasimetimą, išsikėliau sau tikslą - pristatyti save Lietuvos kino industrijos profesionalams ir žengti pirmuosius žingsnius lietuviško kino pasaulyje. Siunčiau laiškus ir savo portfolio režisieriams bei prodiuseriams, su kuriais norėjau dirbti. Buvo nedrąsu, nežinojau ar manim susidomės, ar tik pasijuoks, tačiau pasakiau sau, kad neleisiu abejonėms manęs sustabdyti. Į vieną mano laiškų atsiliepė dabartinis mano agentas Andrius Paulavičius ir taip pradėjau bendradarbiauti su lietuvių aktorius atstovaujančia agentūra „Baltic Actors". Tai įvyko beveik prieš du metus ir per tą laiką tiek agento, tiek ir tų pirmųjų laiškų dėka, atsirado projektai, kuriuose iki dabar ir darbuojuosi.
Kaip jau minėjai, šiuo metu filmuojiesi bendrame lietuvių ir ukrainiečių kuriamame seriale. Papasakok daugiau apie šį projektą ir tai, ko žiūrovai gali tikėtis.
Didžioji dalis šiame projekte dirbančių žmonių, tiek aktorių, tiek ir filmavimo grupės narių, yra pabėgėliai iš Ukrainos. Scenarijus buvo parašytas rekordiškai greitai - vos per porą mėnesių. Siužeto per daug atskleisti negaliu, tačiau galiu pasakyti, kad tai - labai įdomus ir jautrus projektas, susilaukiantis daug pagalbos ir palaikymo iš Lietuvos kino profesionalų, kurie nori prisidėti prie to, kad bendromis jėgomis papasakotume istorijas, kurios vyko ir šiuo metu tebevyksta Ukrainoje.
Koks jausmas dirbti su tokia jautria medžiaga? Rodos, vien sekdami naujienas, visi pilnai gyvename karo Ukrainoje nuotaikomis, tad kaip pavyksta išlaikyti emocinį stabilumą bandant visa tai atvaizduoti kino aikštelėje?
Labai dažnai pagalvojus apie tai, į ką tenka įsigyventi, per kūną nubėga šiurpas. Vienaip ar kitaip - aktoriaus duona - tai kelios minutės filmavimo aikštelėje ir kelios valandos laukimo, kada vėl į ją sugrįši. Tas laukimo valandas dažniausiai praleidžiame bendraudami su kolegomis, kurie pasidalina savo istorijomis apie tai, kas šiuo metu vyksta jų tėvų ir draugų, likusių Ukrainoje, gyvenimuose. Tai - žmonės, kurie tiesiogiai susidūrė su karo siaubu. Jų namus bombardavo, jie girdėjo sirenas, slėpėsi rūsiuose ir patyrė baimę, kurią, rodos, sunku net suvokti. Teko susidurti su atveju, kuomet vienos komandos narės šeimos narys žuvo projekto metu ir jai teko projektą palikti.
Iš vienos pusės, šie pokalbiai yra labai skaudūs, iš kitos - jie padeda suprasti, to, ką kuriame svarbą. Šių žmonių istorijos - tai istorijos apie kurias turi sužinoti pasaulis. Man be galo daug reiškia, kad esu viena iš tų, kurie tai galės papasakoti ekrane.
Ar pavyksta grįžus namo atsipalaiduoti ir pailsėti bei „neparsinešti" vaidmens?
Jaučiuosi, kad jau išmokau darbus palikti už namų durų. Stengiuosi vadovautis nuostata, kad būdama aktore aš tiesiog dirbu darbą - atlieku man duotas vaidybines užduotis. Panašiai kaip ir bet kokios kitos profesijos atstovai atlieka užduotis savo darbuose. Kai esu darbe, mano mintys labai konkrečios. Tai išmokau dar studijuodama. Viena mylimiausių mano mokytojų nuolat pabrėždavo, kad labai lengva pasiduoti aktoriaus profesijos romantikai, žvaigždžių ligai ir t.t. Tačiau jei galvosi, kad tiesiog dirbi savo darbą, tau pavyks to išvengti. Šį patarimą nešiojuosi širdyje ir pritaikau tiek plačiąja, tiek siaurąją prasme. Kuomet esu filmavimo aikštelėje - dirbu savo darbą, o už jos ribų esu tiesiog Ugnė - žmogus, turintis savo pomėgius, savo problemas ir savo gyvenimą, kuris yra toks pat svarbus, kaip ir darbas, kad ir koks romantiškas bei užburiantis jis būtų.
Ar savo gyvenimą naudoji ir kaip „skrynią", iš kurios semiesi idėjų, kurdama personažus? Koks apskritai yra tavo vaidmens kūrimo procesas?
Kai skaitau scenarijų, mano galvoje jau kyla personažo paveikslas. Į aikštelę visuomet atsinešu savo interpretacijas ir idėjas, kurias, be abejo, traukiu iš vidinių „skrynelių". Neabejoju, kad visi esame labai įvairialypiai ir savyje nešiojamės daugybę savybių, iš kurių galime sudėlioti paskirus žmones. Lengvabūdės, teisuolės, plaukikės, intrigantės, žurnalistės... Visos moterys, kurias kuriu ekrane, yra kažkuo į mane panašios, nes jas kuriu, remdamasi savo patirtimis ir apmąstymais.
Antroji personažo kūrimo grandis - režisierius. Labai mėgstu bendrauti su režisieriais, kartu kurti personažus, diskutuoti ir ieškoti kažko, kas būtų artima abiems. Nors neretai sakoma, kad, štai, aktoriai - tik marionetės, kurias režisieriai tampo už virvelių, tačiau man patinka, kai gaunu konkrečias užduotis ir nuorodas. Tai suteikia aiškumo ir padeda sukurti personažą taip, kaip jis nusipelno būti sukurtas, igyvendinant ir pilnai išpildant režisieriaus viziją.
Pabaigai, papasakok, kokie yra tavo ateities planai ir kokias ambicijas nešiojiesi širdyje?
Kaip ir visi aktoriai, svajoju apie aukščiausias viršukalnes - tarptautines filmavimo aikšteles, darbą su garsiausiais režisieriais bei aktoriais, kuriais žaviuosi. Pavyzdžiui, man labai patinka Paolo Sorrentino filmai, norėčiau išbandyti save tokio lygio aukštos meninės vertės projektuose. Jo darbų grožis ir poetiškumas visada mane paperka. Esu iš tų, kurie mėgsta gražų kiną, kuris įtraukia į unikalų ir estetiškai patrauklų savo pasaulį. Tačiau, kad ir kokios didelės mano svajonės ir ambicijos, esu labai laiminga būdama čia, kur esu dabar. Dirbu darbą, apie kurį visada svajojau, kuriu personažus, kurie man įdomūs ir esu apsupta žmonių, kuriems esu reikalinga. Ko daugiau dar galima norėti?

 


 
Daugiau informacijos:
Baltic Actors Agency
andrius@balticactors.com

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2022-09-02 10:20
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media