2019 m. rugsejo 22 d., Sekmadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Rašau ir tobulėju

*print*

Archyvas :: Tikėjau, kad tave surasiu

2019-05-14
 
Vlado Ščiavinsko nuotrauka

Vlado Ščiavinsko nuotrauka

Beata Tomkevičiūtė

 

/Ištrauka iš apsakymo/ 


Grįžusi iš mokyklos neradau Deizės. Ji neatbėgo kaip visada manęs pasitikti, džiugiai vizgindama uodegą ir lapnodama ilgomis ausimis. Susinervinusi numečiau kuprinę prie durų ir nubėgau į virtuvę šaukdama:

- Deize, Deize, kur tu?


Tada pamačiau mamą, sėdinčią prie stalo su puoduku kavos rankose. Jos akys atrodė kiek paraudusios. Mama pakilo ir priėjusi mane apkabino:

- Deizė daugiau nebeatbėgs tavęs pasitikti grįžus iš mokyklos ir nebežais kieme, - graudžiai pasakė mama.

- Kodėl? Kas atsitiko, mama? - nusigandusi pažvelgiau į ją, tačiau ji nusuko žvilgsnį ir nudūrė į grindis akis. Atrodė įtartinai liūdna. - Kas nutiko? Prašau, pasakyk.

 

 

Mama kurį laiką tylėjo, kietai sučiaupusi lūpas. Galiausiai giliai atsiduso ir prabilo:

- Deizė pabėgo. Visur jos ieškojau, tačiau taip ir neradau. O tu juk žinai, kokia ji protinga, todėl keista, kad pabėgo. Man taip gaila, Guste.


Akimirką nustojau kvėpavusi ir suakmenėjau. Deizė pabėgo, Deizė pabėgo, Deizė pabėgo… Šitie žodžiai ūžė galvoje kaip tornadas ir aš bandžiau jį sustabdyti. Pagaliau iškvėpiau ir nurimau. Tada atsisukau į mamą:

- Einu jos ieškoti, mamyte. Juk reikia ją surasti. Manyčiau, Deizė negalėjo toli nuklysti, - tvirtai pareiškiau ir nubildėjau prie durų, išgriuvau laukan ir pasileidau gatve be perstojo šaukdama:

- Deize! Deize, pas mane! - mano širdis daužėsi krūtinėje, kraujas tiesiog užvirė iš siaubo. Staiga pajutau didžiulę tuštumą širdyje, kai šalia nėra Deizės.


Nepajusdama sulėtinau žingsnį ir nunarinusi galvą pėdinau šaligatviu. Galvoje kilo baisios mintys apie tai, kad Deizę nutrenkė mašina arba pavogė kažkas, pamatęs, kokia tai graži kalytė.

 

Pajaučiau, kaip viena didelė ašara nuslinko mano skruostu ir kaptelėjo ant riešo. Sielvartingai nusibraukiau ašarotą veidą rankove ir beviltiškai apsidairiau, tikėdamasi pamatyti rudą ir juodą Deizės kailiuką. Tada kilo dar viena mintis: Deizė – taksė, taigi medžioklinis šuo. Ji galėjo nusivyti katę ar kitą šunį ir dingti. Tačiau papurčiau galvą. Mano augintinė protinga, ji negalėjo taip lengvai pabėgti. Mane ėmė kankinti nuojauta, kad kažkas čia ne taip ir ar iš viso verta tikėti mamos žodžiais apie Deizės dingimą. 

 

<...>

Naktį sapnavau Deizę. Ji tupėjo prieglaudos narve ir gailiai staugė. Apsiverčiau ant kito šono murmėdama ir galiausiai pabudau. Mane apėmė klaiki baimė, todėl atsisėdau, apsiglėbiau kelius ir apsigobiau pečius antklode. Dabar aš supratau, kad Deizė nedingo, ji prieglaudoje! Sumečiau, kad tai mamos darbas. Ji visada sakydavo: ,,Oi, kaip gausiai šeriasi Deizė, atsibodo“ arba ,,Kiek išlaidų per tą šunį“. Tačiau keisčiausia, jog mama pakeitė požiūrį į Deizę tik visai neseniai. O visus tuos ilgus metus ji dievino Deizę ir labai mylėjo. Supratau, kad reikia skubėti ir pasiimti Deizę iš prieglaudos, kol dar niekas jos nepaėmė.


Niršau ant mamos dėl tokios išdavystės, todėl nusprendžiau veikti. Iššokau iš lovos, greitai apsirengiau, paskubomis vilkdamasi drabužius ir pažvelgiau į rankinį laikrodį. Šešios valandos ryto. Tėvai atsikels apie devintą valandą. Žinojau, kad visos prieglaudos atsidaro septintą. Atsisėdau prie savo rašomojo stalo ir parašiau šitokį raštelį:

Miela mama,

aš žinau, kad tu išvežei Deizę į prieglaudą, todėl važiuosiu jos pasiimti. Susapnavau šią naktį. Nesijaudink dėl manęs, aš susitvarkysiu.

Tavo Gustė


Staiga aš supratau, kad nežinau, kurioje prieglaudoje yra Deizė. Vilniuje jų yra gal trys, o galbūt mama nuvežė Deizę į Kauno prieglaudą, kad tikrai įsitikintų, jog nei aš, nei kas kitas jos nepasiims. Piktai atsidusau. Mano planai žlugo. Staiga man kilo nuostabi mintis. Juk galiu panaršyti internetinėse prieglaudų svetainėse, kur yra įdėtos gyvūnų, kurie gyvena prieglaudoje, nuotraukos.


Stengdamasi nekelti triukšmo, įjungiau kompiuterį ir įrašiau pirmą į galvą šovusios prieglaudos pavadinimą. Įėjau į ,,Dovanojami gyvūnai“ ir ėmiau ieškoti Deizės nuotraukos.


Tada mano veidą nušvietė šypsena ir suspaudė širdį. Nuotraukoje Deizė gulėjo ant patiesalo narve ir žiūrėjo tiesiai į objektyvą liūdnomis akimis, tarsi laukdama manęs ir sakydama:,,Guste, ateik ir pasiimk mane iš čia“.


Žiūrėdama į Deizės snukutį pajutau, kaip aš jos pasiilgau. Bet kartu pajutau ryžtą ją surasti ir parsivesti namo. 

 

<...>

 

Darbuotoja atidarė duris ir aš įsmukau vidun. Mus pasitiko lojančių ir draskančių narvus šunų choras. Bandydama susitvardyti, kad nepulčiau ieškoti Deizės, ramiai nuėjau prie šunų narvų. Visi jie lojo ir inkštė, maldaudami pasiimti juos namo ir mylėti. Tačiau man rūpėjo tik Deizė. Ėjau tarp narvų ir prie vieno sustojau, nes narve šokinėjo ir be paliovos lojo juosvai ruda taksė. Deizė! Ten tikrai buvo Deizė! Ji džiugiai šokinėjo ir lojo, bandydama mane pasiekti per vielą. Ašarų pilnomis akimis atsitūpiau ir ėmiau kaišioti pirštus pro vielą, o Deizė juos laižė, inkšdama iš laimės.

 

Prieglaudos darbuotoja priėjo prie manęs ir nusišypsojo:

- Tau patinka šitas šuo, tiesa? Tai taksų veislės kalytė. Ją vakar atvežė moteris ir pasakė, jog nebegali taikstytis su nepatogumais turint šunį. Man atrodo, kad ji visai beširdė moteris. Juk turėjo žinoti tuos nepatogumus prieš įsigydama šunį.

 

Pritardama linktelėjau. Aš visiškai pritariau mintyse darbuotojai. Mano mama tikrai beširdė, nes atidavė Deizę, kurią kažkada taip mylėjo.

- Taigi aš pasiimu šitą kalytę. Ji tokia miela. Ar galima ją pasiimti? - viltingai paklausiau, tikėdamasi teigiamo atsakymo.

- Puiku, pasiimk ją. Ji čia liūdi.

 

Darbuotoja atidarė narvą ir Deizė man puolė tiesiai į glėbį, laižydama rankas ir vizgindama uodegą. Neišsilaikiau neapsiverkusi. Apkabinau augintinę ir pakėlusi ant rankų priglaudžiau šiltą kailiuką sau prie skruosto. Atsisveikinau su prieglaudos darbuotoja ir išėjau iš pastato.

- Važiuojam namo, Deize.

 

Kalytė palaižė mano skruostą ir pavizgino uodegą.

 

Išsitraukiau telefoną ir suvedžiau mamos telefoną. Pasakysiu, kad pasiėmiau Deizę ir paprašysiu, jog pasiimtų mus. Tik reikės toliau paėjėti nuo prieglaudos, jei tik mama sumanys vėl grąžinti Deizę. Tačiau supratau, kad daugiau niekada neduosiu mamai išvešti jos.

 

Sulaukusi skambučio mama neapsidžiaugė. Ji gerokai susijaudino ir baisiausiai įniršo. Laukiau jos stotelėje su Deize ant rankų ir be perstojo gyriau, koks ji protingas ir mielas šuo.

 

Pagaliau pamačiau privažiuojant baltą automobilį, sucypė stabdžiai. Deizė krūptelėjo ir bailiai sulojo. Prikandau lūpą, raminamai paglosčiau augintinę ir tvirčiau ją priglaudžiau prie savęs.

 

Išlipusi mama atrodė susinervinusi. Ji greitai priėjo prie mūsų.

- Guste, atleisk, kad išvežiau Deizę į prieglaudą, - apgailestavo mama, apkabindama mane ir Deizę.

Kalytė kiek atsitraukė ir aš pakėliau galvą.

 

- Reikia Deizės atsiprašyti, ne manęs, - tyliai ištariau.

Mama giliai įkvėpė:

- Atleisk, Deize.

 

Ji perbraukė švelniai ranka kalytei per kailį. Deizė, regis, norėjo grybštelėti, bet susilaikė ir tik palaižė mamos ranką. Tai reiškia – atsiprašymo priėmimas.


Grįžus namo mama gailėjosi savo poelgio ir visą laiką atsiprašinėjo. Aš irgi, žinoma, atleidau. Juk Deizė kartu, tai kodėl neatleidus.

 

- Atleisk, Guste. Atleisk, Deize, - mama verkšleno, pabučiuodama tai mane, tai paglostydama Deizę. Jau kažin kelintą kartą atsiprašydama manęs ir Deizės. Ji tikriausiai užmiršo, jog atsiprašė stotelėje.

- Mama, viskas gerai, aš atleidžiu. Deizė – taip pat, - nusišypsojau ir apkabinau mamą kartu su Deize.

- Na, matau, dabar viskas bus gerai, - sumurmėjo linksmai tėtis, atsirėmęs į durų staktą.

 

Šyptelėjau jam. Mama, sulaukusi mano skambučio, pasakė tėčiui, jog išvykau pasiimti Deizės iš prieglaudos ir prisipažino, kad tai ji išvežė augintinę. Tėtis baisiai supyko ir liepė mamai važiuoti manęs pasiimti, o pats pasiliko namuose. Kai grįžome, jis jau buvo nurimęs.

 

Tačiau dabar aš supratau, kad visi visiems už viską atleido. Man pasidarė labai šilta viduje. Deizė laiminga gulėjo mano glėbyje ir mėgavosi gyvenimu. Viskas grįžo į senas vėžes. 

 

 

/Tekstas sukurtas Kūrybos studijoje, vad. Erika Straigytė/ 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2019-05-14 18:13
 
 
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media