Rašau ir tobulėju

Pijus Makselis

Saulė pamažu dingsta už horizonto ir jis tyliai stebi kiekvieną pradingstantį spindulį. Priešais pastatyta žvakė su kiekvienu atodūsiu pamažu lydosi, menksta ir gęsta. Vyras bando pakelti ranką, bet ši tik sunkiai nudrimba. Pro kambario langą jis lėtai žvelgia, kaip pamažu miršta amžinoji saulė. Galiausiai ištiesia rankas, kojas ir nuleidžia galvą. Vyrą apgaubia juoduma.

-...Rezultatai, panele,- mokytojas žvilgtelėjo į lapą ir nutaisė miną, Anai išduodančią jos lemtį,- neigiami.

Ji pažvelgė į mokytoją iš klasės galo. Staiga ji supyko, akys pritvinko ašarų.

Visų akys nukrypo į ją. Mokytojas žengė žingsnį artyn, mokiniai sulaikė kvapą. Klasėje pasigirdo tylus telefono pypsėjimas ir Ana ūmai prapliupo nesuvaldomu juoku. Jį pertraukė staiga pasigirdęs skambutis.

Jis trečią kartą pažiūrėjo į laikrodį. Vaikino akys prisimerkė ir kakta susiraukė. Laikrodžio rodyklė tik sukosi ir sukosi. Vaikinas sulėtino žingsnį, pagaliau supratęs, jog pavėlavo ir sustojo. Žinia jį užklupo netikėtai vos prieš kelias minutes – „Rodrigai, tavo senelė... ji mirė“. Užteko tik kelių žodžių ir jis jau gatvėje, lėkė link ligoninės. Ligoninės palatoje sanitarai palinko ties kūnu ir staigiai užtraukė juodą maišą.

Diena buvo aptraukta storais debesimis. Jo butas trenkė pelėsių smarve ir tualete monotoniškai lašėjo vandens lašai. Bet Marius nematė debesų, neužuodė pelėsių ir negirdėjo lašų. Jis sėdėjo  akis įsmeigęs į baltą sieną, sudėjęs rankas ant kelių. Akys išdavikės bylojo, jog jis nori raudoti. Jis užsimerkė ir matė save parkritusį ant grindų ir vaitojantį. Bet jo šalta mina, lygus kvėpavimas jį vaizdavo kaip bejausmį robotą. Staiga Mariaus akys išsiplėtė, tarytum jis pilnai būtų suvokęs jį gaubusią neviltį ir skruostu nuriedėjo ašara.

Durys cypdamos atsivėrė ir ant grindų krito vyriškio šešėlis. Bet Marius nespėjo nustebti.

- Bosas cypėje,- tik du žodžiai, ir jo akys sužibėjo.

Iš debesų prapliupo lietus.

/Trumpametražio filmo scenarijus sukurtas Kūrybinės saviraiškos studijoje, vad. E.Straigytė/