Rašau ir tobulėju

Pijus Makselis

Kai rašo, tai jis rašo vien tą patį – fantastiką. Gali būti epinė, politiška, tamsi... jokio skirtumo. Bet visur būtinai privalo būti žemėlapis. Kitaip jis to nerašys.

Puiku. Tokio mums ir reikia. MI6 britų saugumo departamentui žutbūt reikia jo, kitaip ateiviai susprogdins visą žemę. Pati nesupratau, kaip jis padėtų, tačiau vis tiek darau ką reikia – jį šnipinėju. Jo sienos apkabintos įvairiausiais žemėlapiais – keli tikro pasaulio, kiti netikrų knygų ar kompiuterinių žaidimų pasaulių, o keletas – jo sugalvoti ir nupiešti. Jis turbūt pirma nupiešia juos, o tik po to rašo... Nežinia. Bet tai daro kiekvieną dieną. Net nuobodu darosi jį stebėti nuo lauko šakos.

Saugumiečiams jo reikia dėl jo tekstų – šių eilutėse kažkas glūdi. Kažkas, ko bijo tie ateiviai... Nežinau, ar pats vaikas tai supranta, bet manau, kad taip. Jis niekam neduoda skaityti, ką parašė. Kažką sukuria ir padeda į stalčių. Net jo  tėvai nežino, kad jų sūnus rašytojas.

Man vieną dieną pavyko įsmukti į jo kambarį ir nukniaukti kelis lapus. Vaikis rašo keista kalba. Ne lietuvių, ne anglų... abejoju, ar kas nors žemėje šneka ja. Prie jo rašinių prikabinti žemėlapiai, kur viskas taip pat nurodyta tais heroglifais.  Nusprendžiau pasiimti visus jo lapus, greitai padaryti kopijas ir šias išsiųsti MI6 į Londoną.

Jo reakcija, pamačius tuščią stalčių buvo karštesnė, nei maniau. Jis vos susilaikė nesurėkęs ir neiššokęs pro langą, kai... staiga jis pasikeitė. Vaiko oda apsitraukė tamsiais žvynais, iš pilvo išaugo trečia ranka, o akys praplatėjo ir tapo juodos.

Ateivis! Aš buvau pasislėpusi beveik tobulai – net už kelių žingsnių manęs niekas nepastebėtų. Tačiau ateivis nukreipė dvi obuolio dydžio akis į mane ir šaižiai sušnypštė. Iš jo alsuojančių šnervių išėjo garo dūmas ir aptraukė langą – nieko nebemačiau.

Paskutinis dalykas, kurį prisiminiau, buvo nežmoniškai greitai plakanti širdis ir siaubo persmelktas bėgimas į tolį. Aš jau buvau nutolusi nuo miesto, kai šokiruota nudribau ant žolės ir praradau sąmonę.

Tik saulei aukštai pakilus, aš pramerkiau akis ir savo rankose pajutau rankraščius. Lapai buvo pageltę ir dūlėjo – netrukus virto dulkėmis.

/Tekstas-fantazija sukurtas Kūrybinės saviraiškos studijoje, vad. E.Straigytė/