2024 m. balandžio 19 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Rašau ir tobulėju

*print*

Archyvas :: Pėdos

2016-01-05
 
Igno Burneikos piešinys (LVJC neįgaliųjų dailės studija)

Igno Burneikos piešinys (LVJC neįgaliųjų dailės studija)

Ingrida Jankauskaitė

 

Šalčio persmelkta gatvė. Ir staiga kažkieno inkštimas. Atsisuku. Netoliese pamatau mažą juodą dėmę. Atidžiau įsižiūriu. Į mane įbestos rudos ir tokios liūdnos akutės... Atrodo, tarsi jis norėtų man kažką pasakyti. Tačiau šunelis neišleidžia nė menkiausio garso.

 

Garsiai girgžteli durys. Ir taip pat griausmingai užsidaro. Išeina moteris. Ji kažkur skuba. Nemato nieko, kas aplink ją vyksta. Lyg jai tai visiškai nerūpėtų. Sniege pasilieka vora jos giliai įmintų pėdų. Staiga ji sustoja ir ima juoktis. Jos juokas pasklinda per visą miškelį. Išsigandęs paukštis pakyla nuo šakos ir nuskrenda sau. Nuo tos pačios šakos pažyra sniegas. Moteris suklūsta ir apsidairo. Dabar ji pamato ją supančią aplinką. Atidžiai apsidairo. Tačiau lyg niekur nieko nuskuba tolyn. Toje vietoje lieka saldus jos kvepalų kvapas. Jį išvaiko stingdantis žiemos vėjas.

 

Po kelių minučių iš po sniego pasirodo maža juoda dėmė. Ji tyliai nuseka moteriai iš paskos...

 

xxx

 

- Ar matei, kiek šiandien prisnigo?
- Žinoma, juk rega niekada nesiskundžiau.
- Pažvelk į šoną. Kaip manai, kieno tai pėdos?
- Tikrai ne žmogaus pėdsakai. Tačiau prie mūsų namų meškos dar nesu matęs, o tu?
- Na žinoma, nemačiau! Juk mes gyvename mieste. Čia meškos nevaikšto.
- Kaip keista. Aš duočiau ranką nukirsti, jog būtent meška užsuko pažiūrėti, kaip mes su tavimi gyvename.

 

Laikrodžio rodyklė pasislinko ties trečia valanda. Ugnė pakvietė Tomą išgerti arbatos. Mergina pasilenkė padėti arbatos puodelius ant stalo ir visai netyčia užkliudė Tomo ranką. Puodelis sudrebėjo ir karštas skystis išsiliejo. Tomas staigiai atitraukė apiplikytą ranką. Ugnė nesusilaikė nenusišypsojusi.

 

xxx

 

Zylutė nusileidžia ant palangės. Tyliai, lyg nenorėdama į save atkreipti dėmėsio. Ir taip kiekvieną kartą. Zylė ima lesti jai jau padėtą maistą. Staiga oras ima virpėti ir ji pajunta esanti ne viena. Ji pasuka savo mažą kūnelį ir išsigąsta. Šalia jos tupi didelė, už anglį juodesnė varna.

 

Ši pradeda artėti prie gležno paukštelio. Zylutė traukiasi tolyn, kol nebeturi kur eiti. Ji išskrenda.

 

Mažus zylutės pėdų paliktus zigzagus į sniegą sumina kerėpliški įspaudai. Didžiulis varnos snapas doroja paskutinius trupinius.

 

 

/Tekstas sukurtas Kūrybinės saviraiškos studijoje, vad. E.Straigytė/

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-04-19 15:42
 
 
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media