Rašau ir tobulėju

Agata Kazakevič

Užsidegė raudona. Per mišką, bėgiais, riedėjo traukinys, sukeldamas nestiprų vėjelį. Kai kuriems traukinys kelia nuostabą, dažniausiai vaikams. O kai pervaža uždaroma, ir pyktį, kad reikia gaišti taip visiems trūkstamą laiką.

Iš automobilio iššoko Binas, stipriai trenkdamas durimis, ir pradėjo daužyti automobilio ratus. Šiandien jam labai nesisekė. Iš pat ryto jis pramiegojo, vėliau kelią perbėgo juodas katinas. Ir dar Binas apsiavė skirtingomis kojinėmis. O dabar jam trukdo traukinys pervažiuoti pervažą. Tačiau net ir pravažiavęs traukinys nepakeitė situacijos, nes mašina užstrigo ir negalėjo pajudėti. Binas, tai pamatęs, vos plaukų sau nuo galvos nenusirovė. Juk šiandien jis turės pristatyti direktoriui labai svarbius dokumentus ir tai gali nulemti, ar jo atlyginimas padidės.

Priešingoje pusėje, kitapus pervažos, irgi stovėjo automobilis. Jame sėdėjo neaukštas, plikas vyriškis vardu Jonas. Pamatęs, kad kita mašina neužsivedė, pagalvojo, kad galbūt reikėtų padėti, nors irgi turėjo skubėti į darbą. Jonas savo gyvenime laikėsi tokios taisyklės, kad ne pinigai yra svarbiausi. Pastukseno jis į Bino langą. Iš mašinos išlipo susiraukęs Binas.

-          Ko tau reikia? - piktai paklausė.

-          Galvojau, galbūt tau reikia pagalbos, - susigėdęs tarė Jonas.

-          Nemanau, kad tu nusimanai mechanikoje. Man neužsiveda mašina, o aš labai skubu į darbą, - jau kiek ramesniu tonu atsakė Binas.

-          Kažkiek suprantu. Kiek galėsiu, tiek padėsiu, - nuoširdžiai pridūrė Jonas.

Po Binui prailgusio ir neramaus pusvalandžio Jonas pataisė mašiną. Bet Binui taip patiko bendrauti su Jonu, kad jam net dingo noras skubėti į darbą. Jonas papasakojo, kad turi dvi dukras ir žmoną, o Binas pasiskundė, kad jaučiasi vienišas, nes neturi šeimos. Jonas buvo labai geros širdies, tad pakvietė jį vakarienei su savo šeima. Binas iš pradžių gėdijosi ir nenorėjo sutikti, tačiau po to sutiko. Išsiskirstė jie su šypsena, laukdami šeštos valandos vakaro, kada galės artimiau susipažinti.

O tuo tarpu direktoriaus kabinete vyko susirinkimas, tačiau jame nedalyvavo Binas. Ir tai direktoriui sukėlė milžinišką pyktį, nes Binui buvo paskirta labai svarbi užduotis. Direktorius paskelbė, kad posėdis laikinai atidėtas, iki kol neatsiras Binas. Išlėkė jis ir kaktomuša susidūrė su Binu.

-          Kur tu buvai?! - suriko direktorius.

-          Aš labai labai atsiprašau, kad pavėlavau, tiesiog man sulūžo automobilis. Aš tikrai atidirbsiu pavėluotas valandas, - atsiprašinėjo Binas.

-          Tai gerai, šiandien dirbsi iki devynių. Ir kad tai būtų paskutinis kartas, nes kitaip pasibaigs tavo karjera, - pagrasino direktorius.

-          Bet aš šiandien vakarieniausiu su draugais, galbūt kitą kartą kažkaip galima būtų?..

-          Ne, nes tam ir yra skirta bausmė!

Vargšas Binas patraukė link savo darbo vietos. Ši diena labai jam prailgo. Bet labiausiai jis pergyveno dėl to, kad šeštą valandą susitarė vakarieniauti su Jono šeima. O pranešti, kad neatvyks, jis negali, nes jie neapsikeitė telefono numeriais. Binas žino tiktai adresą. Tad darbe neturėdamas veiklos, jis susikūrė pabėgimo planą. Kiekvieną dieną direktorius savo darbą baigia penktą valandą, tad jeigu Binas iš darbo išeitų pusė šešių, niekas to nepamatytų. Vis tiek jam nėra prasmės laukti devynių, nes jis visus savo darbus pabaigęs. Laukė laukė, kada ateis laikas pabėgti, bet taip ir nesulaukė, nes užmigo. Atsikėlė, kai laikrodis rodė pusė dešimtos.

Greitai užsimetęs striukę išskuodė pas Joną. Atsistojo Binas prie durų ir staiga pats savim pasibaisėjo - ar spausti mygtuką, ar ne. Netikėtai atsidaro durys ir išlenda Jonas.

-          Sveikas, užeik. Mes tavęs laukėme. Eime, supažindinsiu su savo šeima.

-          O tu nepyksti, kad pavėlavau, mane užlaikė darbe, - puolė atsiprašinėti Binas.

-          Nieko tokio, juk tai smulkmena, - tarė Jonas.

Įėjęs į kambarį pamatė labai mielas Jono dukrytes ir žmoną. Biną priėmė labai svetingai ir visai nepyko už tai, kad jis pavėlavo. Jono žmona labai skaniai gamina, tad jie prisikimšo pilnus pilvus maisto.

Binas savo keliais pasuko tik pirmą nakties. Jis tik gulėdamas lovoje suprato, kad pagaliau susirado tikrų draugų, kurių jam labai trūko.

/Tekstas sukurtas Kūrybos studijoje, vad. Erika Straigytė/