Rašau ir tobulėju

Akvilė Petkevičiūtė

Automobilis lėtai privažiavo ir sustojo ties įvažiavimu į garažą. Pro langą atsivėrė vaizdas į didelį namą. Ne tokį, apie kurį su susižavėjimu sakytų „koks didelis ir gražus namas, tikriausiai viduje labai jauku“, o bejausmiu balsu mestelėtų „koks didelis senas ir baisus namas, tikriausiai jame vaidenasi“. Aš būčiau priskirtas prie pastarųjų. Tarsi galėčiau tai pakeisti? Niekas man neleido pasirinkti namų, tik nemaloniu balsu pasakė „čia bus tavo namai“, balsu, kuris gergždžia ir gąsdina, išbaido bet kokį norą prieštarauti, nesutikti ar tiesiog prasižioti, ir ilgu plonu pirštu bakstelėjo į apsitrynusią nuotrauką. Jau tada žinojau, kad šis namas man nepatinka.

– Štai ir atvykome, - mane kalbina perdėm džiugus moteriškas balsas. Moters, su kuria susipažinau šįryt. - Čia bus tavo naujieji namai.

Namai... Gražus žodis, bet šio pastato niekada nepavadinčiau savo namais.

Vidus atrodo geriau nei išorė. Būtų visai neblogai, jei nesijautų senos medienos kvapo. Nutrinti laiptai puslankiu veda į antrą aukštą, moteris kažką pasakoja, bet taip ir nepavyksta sutelkti dėmesio ir prisiversti klausyti, nes sunkaus lagamino nešimas reikalauja daug jėgų, smalsios akys nori ištirti kiekvieną naujos vietos kampelį, nuo dusinančių naujų kvapų svaigsta galva. Po kojomis girgžda mediniai laiptai, tarsi bandytų su manimi užmegzti kontaktą. Nejau taip bus nuolat?

Girgžtelėję durų vyriai atkreipia dėmesį, dar kiek ir būčiau atsitrenkęs į sustojusią moterį.

– Tavo kambarys, - stumteli praviras duris.

Tarsi išleidusios paskutinį atodūsį durys atsidaro. Manęs raginti nereikia, ryžtingai nužingsniuoju į kambarį, o mane atlydėjusioji nepastebėta pasišalina.

Maistas drungnas, tąsus sūris veliasi apie dantis. Ant židinio smilksta smilkalai, kambarys prisipildo aitraus aromato. Matau, kaip jie į mane dirsčioja padilbomis. Apsimeta, kad nežiūri, bet vis pagaunu slaptus žvilgsnius. Tyrinėja mane tarsi zologijos sodo gyvūnėlį, teiraujasi, ar maistas skanus, klausinėja šio bei to ar plepa niekus. Tokią prastai surežisuotą vaidybą nutraukia tylos pauzės, tuomet aš nudelbiu akis į maistą, o jie iš padilbų mane stebi. Galų gale vakarienė baigėsi ir galiu užsidaryti savo kambaryje, užsisklęsti sunkiomis durimis ir džiaugtis palaiminga tyla. Pabėgti nuo smalsių žvilgsnių, atvėsusio maisto, šleikštaus kvapo...

Nežinau, kuri šiandien diena. Neabejoju, kad turėčiau eiti į mokyklą, bet dėl išsiblaškiusių įtėvių ir nesutvarkytų dokumentų laimėjau kelias poilsio dienas. Didžiuliai lietaus lašai barbena į masyvius langus, lauke telkšo balos. Nemėgstu tokių dienų. Nemėgstu jų keliamų slogių jausmų, kurie varo į depresiją.

Kaip įmanoma tyliau nulipu į pirmą aukštą, bet kad ir kaip noriu išlikti nematomas, moteris mane iškart pastebi. Ji brūkšteli ranka per veidą, nubraukia ašarą. Ašarą, kurią pastebėjau, nes pats daugybę kartų, apimtas silpnumo akimirkų, irgi išspausdavau. Blogas oras ne vien mane veikia neigiamai.

– O, labas! - per daug džiugiai pasisveikina.

Nemėgstu tokio veidmainiško apsimetinėjimo. Tikriausiai net nesidžiaugia mane matydama. Aš noriu to ar ne, į plaučius veržiasi smilkalai. Kvapas visai malonus. Ne toks kaip anksčiau, kvepia gėlėmis.

– Kaip sekasi? - mesteli klausimą, kuris perskrodžia tylą ir grįžta aidu.

Nemėgstu šio klausimo. Klausimo, į kurį dar niekada gyvenime neatsakiau atvirai. Sušukimas, kad blogai, labai labai prastai, nieko nenudžiugintų. Tad pasirenku atsakymą, kuris nieko nereiškia ir nesukelia papildomų klausimų. Nors tai atsakymas, bet nieko nepasako.

– Gerai.

– Tikrai? - patapšnoja vietelę šalia savęs ant sofos. - Gerai?

Lėtai nuslenku, įsitaisau ant kraštelio.

– Mhm... - numykiu ir viliuosi, kad ji nebeklausinės.

Vyno taurė jos rankose tuštėja, ant stalo stovi jau ištuštintas butelis. Jaučiu, kaip jos akys perbėga mano veidu, tyrinėja, nuseka žvilgsnį.

– Labai geras vynas. Kolekcinis, - dabar mudviejų abiejų žvilgsniai susminga į butelį. - Ričardo dovanotas.

Tai štai koks jo vardas! Ričardas. Jie man prisistatė per vakarienę, bet pamiršau jų vardus, o klausti nedrįsau. Ričardas ir Veronika. Štai kas tie žmonės, bet tai mažai ką tepasako.

– Ričardas ilgai užsibus darbe, - tęsė pokalbį. - Jis žadėjo, kad su tavo atvykimu viskas pasikeis. Daugiau laiko praleis namuose. Šunsnukis, melavo.

Moters veidas persimainė, susizgribus, kad pasakė kažką nederamo. Ji priklauso aukštesniajam sluoksniui, tad turi laikytis prideramų manierų.

– Atsiprašau, man nedera taip kalbėti.

Kodėl žmonės nuolat atsiprašinėja? Žodžiu atsiprašau švaistosi tarsi pašluoste į visas šalis ir šį žodį paverčia menku. Jį sako iš įpročio, tarsi robotai bejausmiu balsu.

Atsineša naują butelį, įgudusiais judesiais atidaro. Nežinau, ar lietus, ar vynas to kaltininkas, bet ji pradeda pasakoti apie save, vyrą, problemas... Ji tik liūdnas ir nesuprastas žmogus, kuriam reikia išsipasakoti, nes išsipasakojus dažniausiai palengvėja. Ji nėra jau tokia bloga. Kažkuo mes panašūs.

Žinau, kad man negalima peržengti šio slenksčio, tarsi tai būtų kelias į pragarą. Šiuose namuose niekam negalima. Bet tai tik dar labiau šią vietą paverčia geidžiama. Vyras išvykęs į darbą, moteris miega. Nenoriu jų vadinti vardais, apsimesti, kad jie mano draugai. Nenoriu vadinti tėvais, nes tėvų galima turėti tik vieną porą, jų nepakeisi kaip kojinių.

Stoviu priešais draudžiamas praverti duris, jos tokios pačios, kaip ir mano kambario. Jau įvaldžiau meną jas darinėti pakankamai tyliai, įsmukus vidun beliko tik užverti. Tai tik darbo kambarys, tipinis darbo kambarys. Kambarys su dideliu mediniu stalu viduryje, odiniais juodais krėslais šalia, lentynomis pilnomis knygų, storų segtuvų ir kitokio šlamšto. Gal dėl nuolat uždarytų durų ar dažno vėdinimo čia smilkalų kvapas nejuntamas. Suprantu, kodėl jis čia praleidžia valandų valandas ir neįsileidžia žmonos su visomis smilkyklėmis ir aštriais kvapais.

Stalas įdomiausias daiktas kambaryje, nukrautas popieriais ir krūvomis mažmožių. Geltonas vokas patraukia mano akis. Šiek tiek suglamžytas, neadresuotas, tik viduryje brūkštelėtas sakinys.

– Ričiui - šios atostogos buvo tikrai nepamirštamos...“ - dailia rašysena pakeverzotas sakinys atgyja mano lūpose. - Štai ir tavoji paslaptis, Riči.

Viduje keletas spalvingų nuotraukų. Nuotraukų, kurios neįamžina smagių šeimos atostogų. Nuotraukų, kurios, patekusios ne į tas rankas, gali sužlugdyti ištisus metus melagysčių. Jo žmona neabejotinai norėtų jas pamatyti. Ne, netiesa. Tai yra tai, ką ji mažiausiai norėtų pamatyti. Protas paliko valią veikti rankoms, kurios, kaip įgudusio vagišiaus, pačiupo voką ir sugrūdo į kelnių kišenę. Išsliūkinęs iš uždraustojo kampelio, užkopiau į savo kambarį. Savo? Kaip lengvai galima savintis daiktus ir patalpas, kurios toli gražu man niekada nepriklausė ir, žinau, nepriklausys.

Nuotraukas paslėpiau po pagalve, pačiu laiku, prieš tarnaitei ateinant manęs pakviesti pietų.

Pirmą kartą gyvenime valgiau tokį patiekalą. Tokį skanų patiekalą. Moteris pralinksmėjo ir negalėjo patikėti, kad nebuvau ragavęs lazanijos.

– Tikrai niekada gyvenime nevalgei lazanijos??? - paklausė.

Jos nustebusio veido mimika privertė nenoromis nusijuokti. Papurčiau galvą.

– Oho! Pasirodo, tu moki ir šypsotis, - jos tamsios akys buvo linksmos kaip niekada.

Pietūs buvo nuostabūs. Maistas neapsakomai skanus. Tikriausiai geriausi pietūs mano gyvenime. Iki kol... Taip, viskas turi pabaigą, ypač smagūs ir linksmi dalykai, kuriuos mes norėtume sustabdyti ir išgyventi vėl ir vėl.

Į valgomajį įlėkusi tarnaitė sukėlė chaosą, sugadino smagią akimirką. Ji rado nuotraukas, ramiai padėjo voką ant stalo ir tarė „čia ponui Ričardui“. Įmotė atrodė sutrikusi, paėmė voką, išsitraukė nuotraukas ir vieną po kitos ilgai, įdėmiai jas žiūrėjo. Jos rankos ima drebėti, akyse sublizga ašaros. Ji taip greitai atsistoja, kad kėdė nuvirsta ir stipriai trenkiasi į grindis. Krūpteliu. Moteris, net nedirstelėjusi į mane, išlekia iš kambario.

Tarnaitė kurį laiką pastovi atsirėmusi į sieną, galiausiai išvyksta namo. Pamirštas maistas šąla lėkštėje.

Lauke sutemo, vėjas drasko lapus nuo sustabarėjusių senų medžių. Lietus vėl atkakliai beldžiasi į langus. Tikriausiai pirmą kartą jaučiuosi toks vienišas šiuose didžiuliuose namuose. Didžioji jo dalis skendi tamsoje, ant sienų žaidžia šiurpą keliantys šešėliai, skendi slegianti tyla.

Pačioje koridoriaus pabaigoje pro užvertas duris skverbiasi šviesos ruoželis. Nežinau, kokios traukos vedamas, patraukiu link jo. Staigus žaibas nušviečia namus. Tikriausiai pirmas kartas, kai nesijaučia smilkalų kvapo, užuodžiu tik drėgmę. Prasiskverbęs iš lauko šaltis priverčia pašiurpti odą.

Sugraibau metalinę rankeną, ji gausiai puošta raižiniais. Delnu jaučiu kiekvieną išrėžtą vingį, ornamentą, linijas, kurios jungiasi tarpusavyje. Nedrąsiai jai pasisukus, sunkios durys prasiveria.

Krūpteliu išgąsdintas griaustinio, bet akys įsmeigtos į ją. Į jos nukarusį kūną, nejudančias, virš grindų pakibusias pėdas... Ne tik žinau, bet ir jaučiu, kad šis vaizdas dar ilgai mane persekios. Sapnuosis košmaruose, nelauktai užklups, kai to mažiausiai tikėsiuosi, kai prisiminsiu šį namą. Aplinkui grindys nusėtos nuotraukomis. Nuotraukomis, kurias ketinau sunaikinti.

/Tekstas sukurtas Kūrybos studijoje, vad. Erika Straigytė/