Rašau ir tobulėju

Pagyvenęs vyriškis šlavė gatvę. Išblukusi oranžinė liemenė beveik susiliejo su gelsvu lapų peizažu. Šaltas rudens vėjas šiurkščiai glostė rankas. Iš po lapų kažkas suspindo. Vyras pasilenkė, ranka praskleisdamas čežantį kilimą.

Gatvėje pasigirdo riksmas. Sucypė padangos. Staigiai mesdamasis į šalį automobilis vos išvengė ant kelio atsiradusios kliūties. Iš jo išlipo aukštas vyras pilku kostiumu. Lakuoti batai žvilgčiojo saulėje, kol jis greitu žingsniu artėjo prie darbininko.

- Klausykit, ką jūs čia sau...

Drebėdamas šlavėjas spoksojo į lapų krūvą. Kiek sutrikęs verslininkas pasekė jo žvilgsnį. Saulėje spindėjo auksinis, jam gerai pažįstamas žiedas. Tik keista, kad jis puošė pamėlusią plaštaką.

- Mulevičiau, paimsi Nendrių gatvę?

- O tu ką? Kavos?

- Neliksiu skolingas, - mirktelėdamas atsakė jo kolega.

Atsidusęs Mulevičius nuo rudos, nusitrynusios kabyklos pagriebė paltą. Žvilgtelėjęs pro langą, pasiėmė ir skėtį. Kaip jis nekentė rudens... Jo pilko nisano radijas neveikė, tad detektyvas važiavo tyloje. Girdėjosi tik variklio gausmas ir į stiklą švelniai barbenantys lietaus lašai. Įsukęs į Nendrių gatvę, tolumoje galėjo įžiūrėti geltoną juostą. Šalia jos, kaip visuomet, stoviniavo būrelis smalsuolių. Kiek tolėliau, stebėdamas dirbančius policininkus, nervingai rūkė vyras. "Matyt jis ir pranešė", nusprendė detektyvas.

- Labas vakaras, detektyvas Henrikas Mulevičius. - Vyriškis pakėlė į jį akis. - Tai jūs iškvietėt pareigūnus, taip?

Jis linktelėjo.

- Evaldas Umbrinas.

Cigaretė nukrito ant žemės. Kurį laiką Evaldas tyliai žiūrėjo į lapus šalikelėje. Kai detektyvas žiojosi nutraukti tylą, paklausė:

- Žinot, kieno ten ranka?

- Mano darbas yra tai išsiaiškinti, tad bet kokios detalės, kurias galėtumėt nupasakoti, būtų labai naudingos.

Vyriškis vėl linktelėjo, vėl tyla. Henrikas bandė įvertinti šį "evaldą umbriną". Negalėjo suprasti, ar jis sukrėstas įvykio, ar vis dėlto bando kažką nuslėpti.

Kitoje gatvės pusėje stovėjo moteris. Ji dėvėjo ryškiai raudoną, beveik žemę siekiantį paltą. Rankoje laikė neišskleistą skėtį. Jos veidą puošė subtili šypsena ir šviesios, smaragdo spalvos akys stebėjo Henriko pašnekovą. Ką ji čia veikė? Kodėl ji stovėjo kitoje gatvės pusėje, atskirai nuo kitų smalsuolių?

Henriką žavėjo jos spindinčios, rudos garbanos. Moteris pamojo ranka. Detektyvas šyptelėdamas linktelėjo ir ši nuskubėjo šaligatviu. Evaldas teišvydo tolstantį raudoną paltą.

Labiausiai ji mėgo plikytus pyragaičius su kava. Šalia jos daugiabučio buvo maža, jauki kavinukė. Joje staliukų buvo gal keturi, kava buvo arba juoda, arba su pienu, o ir ten dirbanti kepėja išskirtiniais talentais nepasižymėjo. Bet moteris ten užeidavo kiekvieną rytą. Užsakydavo du puodelius juodos kavos, jam - su cukrumi, ir du pyragaičius. Savojo jis dažniausiai nepabaigdavo, nors jai atrodė, kad jie be galo skanūs. Jis visada vėluodavo. Ilgainiui jo pasiteisinimai tapo vienodi ir neįdomūs. Ji nebenorėdavo jo klausytis ir jų susitikimai vis trumpėdavo. Vieną dieną vyras tiesiog nepasirodė, o moteris jo net nepasigedo.

Šiandien ji irgi gėrė kavą ir valgė plikytus pyragaičius. Viena.

Jis beveik iš karto nusprendė, kad detektyvo nemėgsta. Šis atrodė kažkoks nepatikimas, įtartinas. Evaldui netgi kilo abejonių dėl detektyvo ketinimų. Atrodė, lyg tą nusikaltimą ponas Mulevičius bando jam pripaišyti. Jo klausimai buvo kažkokie sukti, intonacija kaltinanti, o dar ta moteris… Kas ji tokia? Ir iš viso, kokią teisę tas “detektyvas” turi jį kaltinti? Juk jis nieko blogo nepadarė, o kaip tik iškvietė policiją ir pranešė apie nusikaltimą!

Taip, jis buvo visiškai nekaltas. Tik tas žiedas, jis buvo jo. Gal tiksliau, jo dovanotas, bet dabar jau visai nebėra skirtumo... Koks kvailas tas gyvenimas. Kas galėjo pagalvoti, kad ten bus būtent ta ranka? Ir kodėl Evaldas buvo tas idiotas, kuris turėjo sustoti prie to šlavėjo? Koks velnias jį vertė tai daryti? Kam vaidinti gerą pilietį, kai prisikvieti visokius henrikus mulevičius.

Detektyvas jam siūlo važiuoti į nuovadą. Viskas ir pasibaigia tose nuovadose. Tik įžengs pro duris, jie tik įsikibs ir nebepaleis. O jis juk nekaltas! „Sekite mano automobilį” - sako jam detektyvas. Ir nėra ką daryti. Įtikinamo pasiteisinimo juk nesugalvosi. Tenka važiuoti.

Radijas tyliai groja. Valytuvai ritmingai linguoja pirmyn ir atgal. Evaldo pirštai stuksena į vairą. Jis nežino, ką sakyti. Ar prisipažinti, kad tą vyrą pažįsta, ar apsimesti? Bet viskas ankščiau ar vėliau išaiškinama. Kažkas ką nors pašnibždės, paskųs ir tada jau bus bėdos. Pasiaiškinti, kodėl melavo, nebus kaip ir tada jis tikrai įklius, nors nieko blogo nėra padaręs! O jei sės, tai sės ilgam. Sakys, va, sugavom serijinį žudiką, rankų kapotoją. Dar duos jam kokį kvailą titulą kaip “Rudens teroras” ar “Plaštakų kirtėjas”, ar, ar...

Automobiliai sustojo.

Nervingą įtariamąjį pasodino prie stalo. Priešais tėškė lapą ir liepė pildyti pareiškimą. Pats paėjo kiek tolėliau ir išsitraukė telefoną. Iš Veronikos - jokių žinių. Negi ji jaučia sąžinės graužatį? O su tokiu entuziazmu jį įkalbinėjo… Jam tai nesvarbu. Su nužudytuoju Henrikas neturi jokių sąsajų ir, be to, jis gi pats dirba policijoje. Niekas jo neįtartų net jei ir būtų kažkuo prisidėjęs. Ne, visa tai - jos idėja ir jos nuopelnas. Kvaištelėjusi, nekontroliuojama ta jo moteris. Vis kartoji jai, kad myli, o ji tik šypsosi ir nežinai, kas dedasi jos gražioje galvelėje. Henrikas nesupranta, ko ji nori. Pinigų jai nereikia, saldūs žodžiai - banalu, tuoktis irgi sako, per anksti. Tada juokiasi ir teisinasi, kad balta - ne jos spalva. Jai tinka tik raudona.

Morge vyksta diskusija. Kur nukišti ranką? Visas stalčius jai per didelis, vietą reikia taupyti. Palikti ant stalo - irgi negražu. Akiniuotis siūlo dėti į stiklainį kaip iš kokio septyniasdešimtųjų siaubo filmo, ūsuotis sako ne, rezervuojam stalčių, kūnas gi anksčiau ar vėliau atsiras. Bet neatsiranda. Prabėga savaitės.

- Žinai, aš norėčiau į Paryžių. Visi sako, taip nuvalkiota, taip… bet man gražu. Įsivaizduok, turėtum nuotrauką iš pačio Eifelio! Tu aukštai, aukštai, kur tamsu… O ten, apačioje, tik mažos švieselės…

- Kad naktį jis uždarytas… - jis jai sako, bet ji, atrodo, negirdi.

- O dar arka! Ir ne bet kokia, o Triumfo! Neaišku, ką ten tie prancūzai įsivaizduoja triumfavę, - ji švelniai purto galvą, jos lūpos tampa plona linija, - o vat aš… Aš tai turiu ką švęsti. Pagaliau prasidės gyvenimas, supranti?

Jis visai nesupranta. Dabar ji juokiasi ir jis nežino kodėl. Jos akys žiba. Ant juodos kavos puodelio lieka raudona lūpų žymė. Jis klausia, kiek nedrąsiai:

- Tau viskas gerai? - Ir ji nebesišypso.

- Man? Kas tau, ko tu čia klausi?

Jos akys primerktos, skvarbios. Jis svarsto, kodėl iš viso su ja prasidėjo. Kam jam tai?

- Nenori į Paryžių?

- Aš ne…

- Ne, tai jei nenori, taip ir sakyk. Kam man čia stengtis. Tik pinigų sutaupysiu. Ir galėsiu eiti kur noriu, ir darysiu, ką noriu, o kai grįšiu… Kai grįšiu pasikabinsiu nuotrauką ant sienos, ten, kur paveikslai mano ir tavęs jose nebus, gerai? Nebus.

- Apie ką tu čia taip...

Jos akyse tvenkiasi ašaros ir ji pradeda stotis. Kėdės kojos įkyriai sucypia ir ji jau velkasi paltą. Jis nesupranta, kodėl jaučiasi kaltas.  Juk čia ji kažko graudinasi, jai kažkas darosi. Jis - ne prie ko. Ant stalo, lėkštutėje, likęs nukąstas pyragaitis. “Bet žinok, čia tu viską padarei. Tu,” - ji sako išeidama. Durų varpelis suskamba. Henrikas lieka savo vietoje.

Jau po kelių dienų jį visur tampo. Veda iš patalpos į patalpą. Jį vis seka pakvaišęs viršininko žvilgsnis.  Kolega, atrodo, niekaip nenustoja rėkti. Kas gi jam, pasiutligė? Lyg ir matė laukan išeinantį, tą, su lakuotais batais. Ant rankų, ant popieriaus skaičiuoja jam metus, renka naują uniformą. O jis ją vistiek myli. Tą savo pakvaišusią raudoną moterį, jis myli.

/Tekstas sukurtas Kūrybos studijoje, vad. Erika Straigytė/