2019 m. rugsejo 21 d., Šeštadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Rašau ir tobulėju

*print*

Archyvas :: Mano pasaulis po 10 metų

2018-09-18
 
Vlado Ščiavinsko nuotrauka

Vlado Ščiavinsko nuotrauka

Adelė Tomkevičiūtė

Tylus pyptelėjimas pakelia iš miego. Girdisi, kaip į šoną slenka durys ir pro jas įrieda robotukas. 
- Labas rytas, - pasisveikina korėjiečių kalba robotukas. 
 
Pramerkiu akis ir matau, kaip nedidelis apvalus rutulys, vos pakilęs nuo žemės, sklando ir vis kilnoja mažutę galvutę. 
- Labas, - kimiu balsu atsakiau vien iš mandagumo. Ką gali žinoti, ką tas robotas užfiksuos savo schemose.
 
Išlipau iš lovos, man prie kojų buvo numestos šlepetės. Paspyriau jas šalin ir priėjus atidariau savo spintą vienu mygtuko paspaudimu. Durys sklandžiai slinko į šoną. Spintoje atsidarė visos spintelės ir stalčiai. Kaip būtu galima tikėtis, rūbai nebuvo tvarkingai sudėti. Kyšojo ilga kojinė ir kelnės. Pagal nuotaika išsitraukiau juodas ofisines kelnes ir baltus marškinius. Nuo pakabos nusikabinau permatomą skarelę, kuri lėtai keičia spalvas. Viską imetus į šalia esantį krepšį nuspaudžiau kvadratinį mygtuką ant sienos ir krepšys išvažiavo iš kambario.
 
Tingiai nusižiovavau ir išėjau iš kambario. Apvalus robotukas sekė iš paskos. Man išėjus priešais mane buvo kitas kambarys su pusiau pravertom durimis. Atidariau pilnai duris, jas nuslinkdama į šoną ir kiek pasibėgėjus įšokau į tame kambaryje esančią lovą. Po savimi nugirdau inkštelėjimą. Buvau išversta iš lovos. Pradėjau kikenti. Apvalus robotukas apsuko savo galvytę daug kartų, taip pat parodydamas tam tikrą džiaugsmą. Atsistojau. Adamas pasitrynė akis ir taip pat nusišypsojo.

- Nemačiau tavęs dvi savaites, o tu mane čia stumdai. - Nusijuokiau. 

Adamas nusižiovavo ir atsistojo.
- Man skaudėjo. - Patempė lūpą ir apkabino. Palingavom apsikabinę kelias akimirkas, iki tol kol robotukas neprakalbo. 
- Drabužiai paruošti, - pranešė ir jo galvutė vėl pradėjo kilnotis. 
- Tu neįsivaizduoji, kaip man sunku jį suprasti, - pasiskundė Adamas ir nuėjo prie savo jau atidarytos spintos.
 
Sukikenau ir palikau kambarį. Išėjus iš koridoriaus, pasukau į kairę link laiptų. Šalia jų sucypsėjo liftas ir atidarė duris. Nekreipdama dėmesio užlipau į antrą aukštą, tiesiai prieš mane buvo vonios kambarys. Prie vonios durų stovėjo kitas – kvadratinis juodas robotukas. Man iėjus į vonią durys pačios užsidarė ir prie manęs atriedėjo krepšys su mano pasirinktais jau išlygintais rūbais. Atsidarė spintelės šalia veidrodžio. Priėjau ir išsiėmiau reikalingas veido priemones. Smulkmenų neminėsime.
 
Jau apsirengus ir susiruošus nusileidau į pirmą aukštą ir pasukau į virtuvę. Prie stalo jau sėdėjo Adamas ir gėrė daržovių kokteilį. Jis buvo apsirengęs treningus ir naršė vos matomą planšetę. Kai atsisėdau prie stalo ir nuspaudžiau savo rytinį pasirinkimą nedidelėje lentutėje ant stalo, jau po keliasdešimt sekundžių baltasis robotukas man atnešė vaisių kokteilį. Paėmiau jį ir po truputi gurkšnojau. Apsidairiau aplink, apžiūrėjau visus vijoklius, išsiraičiusius ant sienų. Svetainėje augo nedidelis citrinmedis. Kiekviename kampe stovėjo dideli vazonai su gėlėmis. Prisiminiau savo mažąjį augintinį. 

- Mano triušis gyvas? - Pertraukiau tyla. Mano tonas nuskambėjo tarsi klausčiau „Ar niekas neįsilaužė į namus“. Kaip gyvybei svarbus klausimas. 
- Jeigu būtų negyvas, aš čia nesėdėčiau, - suprunkštė Adamas ir gurkštelėjo savo kokteilio.

Nusimaiviau ir padėjus ant stalo savo pabaigtus pusryčius atsistojau eiti. 
- Skambino mano mama, sakė, nukirto kažkokį krūmą, nes negražiai atrodė. - Išjungė planšetę ir nusijuokė. 
- Man jos gaila, iš kur ji gaus pinigų sumokėti baudą? 
- Dabar manau, kad ji tyčia taip padarė. Turėsiu jai pervesti kažkiek pinigų. - Susiraukė ir atsistojo.

Nusišypsojau ir priėjus prie lauko durų apsiaviau batus, tada pravėriau duris. Terasoje įkvėpiau gryno oro. Aplinkui kieme augo aukšti medžiai ir daugybė įvairių augalų, vijoklių. Prie mano kojų pribėgo juodas triušiukas ir atsistojo ant savo užpakalinių kojyčių.

- Nesvarbu, kaip ten bebūtų, - Adamas atsistojo man už nugaros, - aš tavimi didžiuojuosi. Pakeitei pasaulį, koks jis ir turėjo būti.

Paėmiau triušį į rankas ir linktelėjau. Papūtė nesiprus vėjelis ir medžiai sušlamėjo.
Aš taip pat savimi didžiuojuosi.

Situacija pasikeitė. Buvo įvesti nauji įstatymai visame pasaulyje: padarius tam tikrą, kad ir labai menką žalą gamtai – turi mokėti baisius pinigus. Šitaip pasaulis vėl sužaliavo ir buvo sugriauti didžiausi fabrikai, o pastatyti nauji, varomi saulės energijos, kurios gauname įš šiltesnių kraštų.

Elektronika taip pat pasiekė nemažai. Su saulės energija gaminami renginiai tapo labiau patikimi ir buvo daugiau galima padaryti. Visas pasaulis pažengė tikrai daug. Teliko mums sakyti ačiū visiems, kurie pritarė šitiems pokyčiams ir parėmė.

Kinija taip pat sužaliavo ir pagaliau turi gryno oro, kitaip sakant, turi kuo kvėpuoti. Didžioji dalis ten esančių gamyklų buvo nugriauta. Vietoj jų buvo pasodinti miškai ir parkai. Tikimės, kad ilgainiui visa Kinija bus žalia, o gal ir žalesnė nei dauguma šalių.
 
 
 /Tekstas sukurtas Kūrybos studijoje, vad. Erika Straigytė;

moksleivė su šiuo rašiniu dalyvauja konkurse "Mano pasaulis po 10 metų"/

Paskutinį kartą atnaujinta: 2018-10-02 19:54
 
 
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media