2019 m. rugsejo 17 d., Antradienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Rašau ir tobulėju

*print*

Archyvas :: Balta stipresnė už raudoną

2018-02-21
 
Vlado Ščiavinsko nuotrauka

Vlado Ščiavinsko nuotrauka

Akvilė Petkevičiūtė

 

/Ištrauka iš novelės/ 

 

Blizga mėlynos akys. Kūnai rudai apskrudo. Rankos kyšo pro langą. Tai vasara. Nuostabi vasara, kai gyvenimas atrodo gražus, kai viskas vyksta čia ir dabar ir kai kiekvienas žingsnis – naujas nepakartojamas nuotykis.

- Pritildyk, muziką! - Martynas sulaukia Gabijos niukso.

Gabijos, kuri tarsi klijai lipdė visą šį būrį. Šią keistą grupę, sudarytą iš dar keistesnių žmonių, kuriems kažkodėl buvo lemta susitikti. Tarsi skirtingų instrumentų ansamblį, kuris sugebėjo skambėti darniai. Ji mumyse paliko dalelę savęs, dalelę, kuri tarsi virusas, tarsi paskutinės stadijos vėžys, mūsų niekada neapleis, tačiau pakeis į gera. Tai žmogus, kuriam netinka etiketės, nes nerasi nei vieno būdvardžio, kuris ją tiksliai apibūdintų, nei vieno žodžio, į kurį ji tilptų.

 

*

Pakaustytos kanopos trankiai atsimuša į kietą grindinį - princas atjoja į miestą. Pilies vartai nusileidžia ir sargyba išdidžiai pasitinka savo valdovą. Gyvenimas tvirtovėje nusistovėjo – riebūs katinai miega tarpuvartėse, girtuokliai šlaistosi palei smukles, o princo veidas su dienomis vis niaukiasi ir niaukiasi.

 

*

Skriejame tarsi ant sparnų. Atrodo tarsi kraštovaizdis bėgtų maratoną ir niekaip negalėtų mūsų pavyti. Arba mes bėgame nuo jo.

- Nebūk stabdis! - Martynas prarėkia autostradoje zujančius automobilius.

Vaikino logika labai paprasta: mano automobilis – mano muzika. Tarsi ledai tirpsta paskutinės vasaros dienos. Bejėgiškai bandau jas susemti ir kaip įmanoma ištempti. Įamžinau dešimtis gražių akimirkų Martyno fotoaparatu, kuris dabar pamirštas guli bagažinėje. Žinau, kad jis jį pasiėmė tik dėl manęs, nes gavęs jį Kalėdom naudojo tik kartą – per tas pačias Kalėdas. Netyčiomis radau kelias juokingas nuotraukas. Vienoje jų Marčiui niekaip nesiseka iššauti konfeti, o kitoje jam netikėtai pokštelėjus, nuostaba veide nesiderina prie ore sklandančių daugybės spalvotų popierėlių. Nors susipažinom pavasarį, akivaizdu, kad šventes praleido smagiai.

  - Raudona mašina! - man niukteli Izabelė. Ir gana smarkiai.

 

*

Vieną dieną į karalystę atvyko keliaujančio teatro trupė. Pilyje jie iškilmingai suvaidino spektaklį apie karalių, kuris jaunikaičiui, atlikusiam išbandymus, atidavė savo dukters ranką. Princas mąstė ir permąstė spektaklį ir priėjo išvadą, kad ir jam reikia vesti. Gal tuomet jam nebus taip liūdna ir nuobodu.

 

*

Žvilgtelėjus pro langą matau jau tolstantį prabangų raudoną automobilį.

      - Bet mes net nežaidžiam,- skundžiuosi trindama ranką, netikėtas smūgis tikrai stiprus.

Izė nutaiso rimčiausią žvilgsnį, kokį tik moka.

- Visada turi būti pasiruošusi! - pakeltas balsas sustiprina suvaidinto pasipiktinimo gaidelę.

Izabelė neabejotinai turi aktorės talentą. Prisimenu, kaip repetavom jos vaidmenis mėgėjiškiems spektakliams, kurie, turiu pripažinti, buvo tikrai neblogi ir susilaukė gerų recenzijų. Naujausioje pjesėje ji puikiai atliko princesės vaidmenį, o vos po kelių minučių įsikūnijo į gyvenimu nepatenkintos antraplanės grafienės vaidmenį. Ji tokia energinga ir deganti gyvenimo džiaugsmu, kad nesigailiu nei vienos minutės, praleistos ankštame grimo kambaryje, nei vienos pietų pertraukos, paskirtos repeticijoms.

 

<...>

 

 Automobilis krestelėjo ir išplėšė iš sapnų pasaulio. Priekyje sėdinti Gabija tik persivertė ant kito šono ir toliau varvino seilę, Evaldas, atrodo, net nesuregavo, Martynas žiūri į kelią, tačiau mintimis nutolęs kitur, o Izabelė klausosi mėgstamiausių savo grojaraščio dainų ir su kažkuo susirašinėja.

Pasitrinu traiškanotas akis. Prietaisų skydelio rodmenys įkyriai raudonos spalvos, net prireikia laiko, kol raudona dėmelė įgauna skaičių formą. Miegojau šiek tiek ilgiau nei valandą…

- Nemiegi?- be garso vien krutindama lūpas paklausė.

Papurčiau galvą.

- Pranešiau seseriai, - pašnibždomis pradėjo pasakoti. – Žinai, ką ji pasakė?- net nelaukė mano atsakymo ir tęsė toliau.- Kad ji džiaugiasi, kad nors vienas žmogus mūsų šeimoje kažko pasiekė.

Jos mama jau metai kaip sėdi kalėjime. Izė niekada nesakė už ką. Bandžiau klausti, tačiau ji tik mestelėjo, kad anksčiau ar vėliau taip turėjo nutikti. Nemanau, kad ji kažką nužudė ar apiplėšė, kiek prisimenu iš anksčiau – tai buvo rafinuota moteris, mėgstanti prabangą ir vyrų su padėtimi kompaniją. Gal ji rado būdą, kaip neteisėtai disponuoti jų turtu, gal šantažavo, gal įsivėlė į korupcijos skandalą, o gal tapo vieno iš tokių vyrų auka, kurios tokiu būdu atsikratė, kai ši tapo nereikalinga arba pavojinga...

- Sesers butas tapo mums per ankštas. Ypač prieš mėnesį atsikrausčius jos vaikinui…

Izė tarsi teisinasi ir bando įrodyti, kad šia proga nepasinaudotų tik kvailys. Tačiau kam iš tiesų – man ar sau.

- O dar prieš kelias dienas ji neteko darbo. Dabar eina iš proto,- žybtelėjo ryžtas.- Man reikia pabėgti nuo viso to ir susitvarkyti gyvenimą.

Kažkodėl, nors ir mėginau suprasti, kad ji teisi, buvo liūdna. Kartu prabėgo daugybė metų. Susitikome dar pirmoje klasėje, per vieną dieną tapome draugėmis ir daugiau nei dešimtmetį nesiskyrėme. Atrodo, buvimas šalia tapo toks natūralus, kad atskirtis – žalinga.

 

*

Po poros savaičių raštininkas grįžo su dideliu popieriaus lakštu, susuktu į ritinį. Princas nekantriai jo laukė. Kaip sekėsi? Puolė teirautis vos šiam nulipus nuo žirgo. Senstelėjęs vyrukas patiesė ant grindinio ritinį, stumtelėjo ir jis pradėjo vyniotis. Princas negalėjo patikėti. Nejau tiek daug nenori už manęs tekėti? „Ne, mano prince, čia tos, kurios nori“ – pataisė raštininkas, pasirausė kišenėse ir ištraukė mažą popierėlį, – „o čia tos, kurios nori“. Popieriaus skiautė su užrašytu vieninteliu vardu lengvai sukosi nešama sukilusio vėjo, o prieš akis mergina plasdančia balta suknele žingsniavo įsikibusi princui į parankę.

 

*

Ilgas kelias hipnotizavo, tamsūs pakelės medžiai gąsdino. Automobilio žibintai skrodė tamsą tarsi kelrodė žvaigždė.

Priešais iššoko stirna. Neįmanoma išvengti avarijos, nepavyks sustabdyti.

Trenkėmės į gyvį ir asfaltas dingo. Saugos diržai įsirėžia į kūną.

Skriejam į šalikelės griovį. Kažkas šaukia.

Verčiamės ratais aukštyn. Dūžta stiklai, pykina, galūnės trankosi į daiktus, vaizdas sukasi aukštyn kojomis… Viską sukrečiantis smūgis ir – storas senas medis priešais.

 

*

Skausmas. Net nereikia pramerkti akių, o jis juntamas visur. Rankos lipnios. Čia kraujas? Kraujas!

Iš prakirsto antakio srūvanti raudona srovelė patenka į akis, teka per veidą, sunkiasi už apykaklės, laša ant kelių. Ranka kruvina, bet tai ne mano kraujas. Ranką vos pajudinus gelia taip, kad atrodo, vėl neteksiu sąmonės.

Šiaip ne taip saugos diržas atsisega ir atsilaisvina. Izės veidą dengia krauju sulipę plaukai, burna pražiota, kūnas suglebęs.

Pusiau užvirtęs ant manęs, Evaldas nebekvėpuoja. Norisi klykti, tačiau atrodo lyg balsas būtų dingęs.

Sėdintys priekyje užspausti ir sutraiškyti. Baltuoja Martyno rankos kaulas. Negaliu žiūrėti, pykina, galva svaigsta, siaubingai skauda dešinę ranką.

Tikra kančia pasiekti durelių rankeną, neturiu jėgų joms atidaryti. Centimetras po centimetro slenkuosi prie durų, perlipu Evaldo kūną. Krentu ant kietos žemės.

Bandau stotis, neturiu jėgų, viską skauda. Blauzda kraujuoja. Diegia šoną. Tikriausiai kažkas lūžo. Sunkiai šnopuoju, kiekvienas įkvėpimas kančia.

Priekyje kelias. Viduryje guli negyva stirna. Reikia ieškoti pagalbos. Bandau ropoti, šliaužti… Pasiduodu. Krentu ant šono, kūną tąso drebulys, imu kosėti, skauda, labai skauda…

 

Merginai pusiau praradus sąmonę, prieš akis atgyja paveikslas. Seniai, labai seniai, senelės sekta mėgstamiausia pasaka, kadras po kadro išplaukia iš prisiminimų. Namo parjoja švytinčiais šarvais apsirėdęs princas... ilgas ilgas pergamento ritinys su vardų sąrašu... ir vėjavaikškas merginos šypsnis. Laiminga nuotaka staigiai apsisuka ir nubėga, o priešais akis dar ilgai plaikstosi jos baltas plazdantis nuometas...

 

 

 /Tekstas sukurtas Kūrybos studijoje, vad. Erika Straigytė/

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2018-02-21 13:16
 
 
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media