Jaunųjų žurnalistų klubo svečiai

Gerda Kasčiūnaitė

,,Esperanto – labiausiai paplitusi dirbtinė kalba. Esperanto nėra (ir niekada nebuvo) jokios valstybės nacionalinė kalba. Kalbos pavadinimas yra kilęs iš pseudonimo Doktoro Esperanto, kuriuo naudojosi esperanto kalbos kūrėjas L. L. Zamenhofas‘‘ – taip vieną ypatingiausių kalbų pristato kalbininkas, poliglotas, filosofijos mokslų daktaras Gediminas Degėsys. Jis pats užsiima esperanto kalbos dėstymu ir laiko tai viena didžiausių savo aistrų.

Dar aštuntoje klasėje su galybe įdomių ir egzotiškų kalbų, tarp kurių buvo ir esperanto, Gediminą supažindino jo mokytojas. Jis pats mokėjęs lietuvių, rusų, anglų, lotynų ir esperanto kalbas. Būtent iš mokytojo Gediminas pirmą kartą išgirdo, kas yra ta esperanto kalba ir gavo seną mokymosi vadovėlį.

Savo patirtį pirmą sykį mokantis iš vadovėlio kalbininkas apibūdina taip: „Pradėjau namuose mokytis ir man labai patiko. Ši kalba atrodė tikra egzotika“. Didžiausią postūmį link esperanto kalbos Gediminas pajuto 1995 metais esperantininkų kongrese, kuris vyko  Suomijoje, Tamperės mieste. Tame kongrese, dar būdamas jaunas vaikinas, Gediminas pamatė, kokia didžiulė ir įvairi yra šia dirbtine kalba kalbančiųjų bendruomenė.

Gediminas, pasakodamas apie savo pirmuosius perskaitytus esperanto kalbos žodžius – floro, mondo, paroli ir t.t., sako: „Pajutau, kad ši kalba man be galo graži, melodinga. Nesunkiai ėjosi ir gramatika. Pamažu pradėjau suprasti, kas yra kitos kalbos dvasia. Šiais dalykais ji ir buvo išskirtinė: naujai skambi, lengva, sava...‘‘.

Vienas įdomiausių dalykų Gedimino pasakojime buvo tai, kad daugelį kalbų jis išmoko pats. Jis teigia, kad dėstytojai ir mokytojai ne tik jam nepadeda, tačiau dar labiau trukdo. Jo manymu, viskas, ko reikia norint išmokti naujos kalbos savarankiškai, yra pasitikėjimas savimi ir drąsa. Žinoma, yra ir duobių, kurios savamoksliams yra sudėtingai peržengiamos. Žmonėms sunku laikytis disciplinos mokantis, jiems kyla sunkumų mokytis kiekvieną dieną.

„Ką tai reiškia? Mokytis disciplinuotai reiškia mokytis kalbą kasdien. Kad ir po 15 minučių, bet – kasdien“, savo patirtimi dalinasi poliglotas. Šaunus faktas: viename Vokietijos universitete atliktas tyrimas atskleidė, kad visai esperanto kalbai išmokti reikia 150 valandų. Po vienos valandos trukmės pamokos jau galima skaityti, o po dviejų ar trijų savaičių –  suprasti šnekamąją kalbą. Atrodo daug, tačiau, palyginus su vokiečių (2000 valandų) ir anglų kalba (1500 valandų), toks neigiamas nusiteikimas išnyksta.

Gediminas ne tik puikiai išmano esperanto kalbą, tačiau jau daugiau nei dešimt metų to moko ir kitus. 2003-iaisiais jis grįžo iš Italijos, kurioje praleido kelerius metus. Į Lietuvą grįžo būdamas 23 metų, tada buvo išrinktas Lietuvos esperantininkų sąjungos Vilniaus skyriaus pirmininku. Nuo to laiko esperantininkas prižadėjo sau pasirūpinti esperanto kalbos populiarinimu didžiausiame Lietuvos mieste – Vilniuje.

Kodėl čia? Gediminas atsako paprastai: „Čia galime piešti margiausią įvykių, renginių ir kalbų kursų paveikslą. Ir ne tik galime, bet ir privalome. Tai mūsų kiekvieno, kaip Vilniaus gyventojo ir Vilnių mylinčiojo, pareiga“. Taip esperanto kalbos kursų grandinė pradėjo plisti, judėti nuo Vilniaus mokytojų namų per įvairias šio miesto mokyklas, įstaigas, Vilniaus universitetą iki socialinių tinklų, kaip Facebook ir kiti.

Pati esperanto kalba yra nuostabi ir gelbstinti. Tai ne tik kalba, kuria yra lengviau susišnekėti keliaujant, judant iš vienos pasaulio šalies į kitą, tačiau ji gali tapti ramsčiu mokantis kitas pasaulio kalbas. Gediminas atskleidė: „Besimokantįjį supantis pasaulis turi būti pervadintas, erdvė su visais savo objektais ir reiškiniais yra išverčiama į kitą kalbą. Tai vyksmas, kuris neretai tampa itin sudėtingas bei painus, verčiantis nusiminti ir pralinksmėti, prarasti viltį ir vėl džiugiai žvelgti į ateitį“.

Žmogus, besimokantis naujos kalbos arba net kelių, gali labai lengvai pasiklysti įvairiasluoksniame, kitoniškame pasaulyje. Kiekviena kalba turi savų principų, išsiskiriančių, keblių taisyklių, išimčių ir kitų sudėtingų aspektų. Laikas tampa problema ir kliūtimi, kai žmogus nesugeba įminti kalbos mįslių – gramatikos bei žodyno. Jau seniai buvo pastebėta, jog šiam vyksmui paspartinti puikiai pasitarnauja esperanto kalba. Gedimino žodžiais, esperanto kalba turi paprastą tarimą, nesudėtingą gramatiką. Na, ir svarbu paminėti, kad esperanto aiškiai priešdėlių, priesagų bei galūnių pagalba sudaromi žodžiai yra raktas į kitų užsienio kalbų pasaulį.

Kad ir kokia didelė dalis Gedimino Degėsio gyvenimo priklausytų esperanto kalbai, tai nėra vienintelis jo užsiėmimas. Iš Gedimino pasakojimo lengva suprasti, kad jis nesėdi vietoje ir yra tikrai užsiėmęs asmuo. Jis yra filosofijos mokslų daktaras, labiausiai žinomas kaip kalbininkas ir poliglotas.

Ilgą laiką Gediminas dirbo turizmo srityje, užsieniečiams pristatydavo Pabaltijo šalis, vėliau mūsų tautiečius, o neretai ir kitų Europos šalių turistus lydėdavo į Afriką, Aziją, Lotynų Ameriką. Vyras užsiiminėjo Afrikos užsachario teritorijos estetikos ir meno filosofijos tyrinėjimais.

Nors tai irgi yra įdomios, žinių teikiančios veiklos, puikiai papildančios kasdienybę, Gedimino širdis visada grįžta prie lingvistikos, o ypač – esperanto kalbos. Galvodamas apie tai, jis atsikelia ryte ir sumerkia akis vakarop. Ir viskas tik dėl begalinės aistros ir atsidavimo veiklai, kurią myli.

/Tekstas sukurtas Jaunųjų žurnalistų klube, vad. Erika Straigytė; teksto autorei 12 m./