Jaunųjų žurnalistų klubo svečiai

Danielė Voloncevičiūtė  

Muzikos netrūksta kiekvieno iš mūsų gyvenime. Vienus muzika atpalaiduoja, kiti muzikuodami arba dainuodami išlieja savo emocijas, nuoskaudas, pyktį. Jos mokytis gali visi norintys – tam nėra ribų. Tačiau kaip reikia mokyti tuos, kurie galbūt yra ne tokie kaip visi? Žmones, turinčius įgimtą negalią? Skamba kaip neįmanoma misija, tačiau šią sudėtingą užduotį yra pasiryžę įvykdyti „Spalvų orkestro“ studijos Vilniuje įkūrėjai Valerija ir Romualdas Brūzgos. Šis klubas yra žinomas visoje Lietuvoje. Kolektyvo gastrolės vyksta įvairiuose Lietuvos miestuose, miesteliuose bei užsienyje.

Apie šį klubą ir jo istoriją pasakoja viena iš  kolektyvo vadovų − muzikė Valerija Brūzgienė.

Kaip kilo idėja įkurti šį klubą?

Šis klubas iš pradžių net neturėjo pavadinimo, tinkamos įrangos. Nariai turėdavo iš namų atsinešti savo turimus instrumentus, daugiausia liaudiškus ar pasiskolinti iš giminaičių, nes tai nebuvo veikla, turinti bazę. Mes patys turėjome instrumentų ne vieną, ir mano tėčio sena armonika gulėjo. Pasirodo, pora žmonių iš klubo gali groti armonika. Taip mes vis muzikuodavome, ir paskui pamatėm, kad renkasi į užsiėmimus vis daugiau ir daugiau žmonių. Ir taip atsirado pavadinimo poreikis, įvardinti, kas mes tokie. Kadangi klube iš pradžių dominavo daugiau liaudiški instrumentai, mes tada pasivadinome „Pliauškučiu“, o paskui, kai pasidarė mūsų jau nebe kapela, kai groja 10-12 žmonių, o jau 30 ir daugiau, pasivadinom „Spalvų orkestru“.

Kodėl pasirinkote mokyti būtent neįgaliuosius?

Mes su vyru auginome neįgalų sūnų ir įsijungėme į neįgaliųjų organizaciją „Viltis“. Kartą organizacija paprašė mūsų pagroti renginyje Kalėdų proga, nes su vyru esame muzikantai. Ir tada mes pamatėme, kad tie neįgalūs vaikai tiesiog „ryja akimis“ muziką, jiems labai įdomu. Po šio koncerto organizacija pasiūlė mums užsiimti neįgaliųjų mokymu  ir taip juos iki šiol mokome.

Kiek metų gyvuoja ši studija?

Jau 30 metų tai tikrai, dar 4-5 metai su kaupu, kol dar nebuvo pavadinimo, kai muzikuodavome paprastai, savo malonumui.

Kodėl studiją pavadinote „Spalvų orkestru“?

Čia labai paprasta paaiškinti, nes natos yra surašytos spalvomis. Matai spalvą ir spaudi reikiamą klavišą.

Su kokiais iššūkiais susiduriate mokydami?

Mes patys turime būti lankstūs ir pagalvoti, kad tai nebūtų sunku. Mūsų tikslas yra ne profesionalus paruošti, o paprastai muzikuoti, pagal galimybes.

Kuo jums neįgaliųjų mokymas yra ypatingas? Kas jus skatina eiti tolyn?

Tai yra labai smagu. Ir ne tik pats ugdymas, kiek ir žmonių, lankančių pamokas, emocijos. Visa tai vadovams suteikia džiaugsmą ir norą būti kartu.

Kaip jaučiasi studijos nariai? Ar jie nebėga iš pamokų?

Jie net nesupranta, kas yra bėgimas iš pamokų, jiems net neteko to patirti. Tai nėra ta mokyklos patirtis, na, nebent tėvai prašo grįžti anksčiau, kad greičiau į sodą nuvažiuotų ir panašiai. Vyrauja labai gera  nuotaika kolektyve, bet jeigu nors vienas nubraukia ašarą, tai paguodos sulaukia iš visų.

Ar yra tokio tipo kolektyvų ir kituose miestuose?

Lietuvoje tikrai yra. Yra ir Kaune, mes ten ne kartą važiavome, yra ir Alytuje, Šiauliuose. Tai ne šiaip sau kolektyvai, jie visi yra mūsų draugai, mes per metus susitinkame apie 4-5 kartus pakoncertuoti. Taip pat grojome ir Olandijoje, ir su anglais, dar kai buvo laikas, kada galėjome visur visada nuvažiuoti. Čia buvo maždaug prieš 15 metų, kai mums buvo tas euforinis laikas, kai patyrėme ir pamatėme labai daug, su daug kuo bendravome. Aplankytas ir Sankt Peterburgas, ir kiti miestai, kur tik nebuvome...

Ar yra labai gabių muzikantų tarp Jūsų mokinių?

Visi gabūs. Štai mūsų narys Ženia gražiai dainuoja, Darius gerai armonika groja, Artūras labai ypatingą klausą turi, gali visas melodijas sugroti. Galėtų tos technikos ir daugiau būti, bet mūsų tikslas ne toks, kad mes čia profesionaliai dirbame. Yra pas mus toks berniukas autistas, kuris labai mažai kalba, bet gerai išgirsta ne melodiją, o bosą. Kai mums yra neaišku, koks bosas, tai jis ir pagroja.

Ar gali ir kiti muzikos mokytojai mokyti neįgalius muzikuoti?

Aišku, kad gali. Ir bando, ir pas mus ateina pabandyti. Tada perpranta tą mokymą, bet ne visi, todėl ir tų kolektyvų nedaug yra.

xxx

Kiek sužinojau apie klubą iš vadovės Valerijos, jis tikrai daug kur skina laurus, yra mėgstamas žmonių. O kaip savo patirtį vertina klubo nariai? Ar jiems patinka šie užsiėmimai? Iš kur apie šį klubą jie sužinojo? Keli nariai dalinosi savo istorijomis ir patirtimi.

56 metų Artūras pasidalijo savo istorija. Jis atvyko į studiją, kai tiesiog gatvėje viena mergaitė pasiūlė šį orkestrą. Artūras anksčiau pats namuose vienas grodavo ir sumanė, kad smagiau būtų pagroti su kompanija. Čia užsiėmimus lanko nuo 2007 metų, tačiau padaręs kelių metų pertrauką, grįžo vėl ir yra čia iki dabar.

28 metų Jurgita taip pat papasakojo apie savo patirtį šiame orkestre. Apie klubą sužinojusi iškart, kai jis atsirado, o vadovai maloniai pasiūlė įsijungti į šį orkestrą. Pasak Jurgitos, visi neįgalieji yra viena bendra šeima, kaip draugai. Ir tai yra svarbiausia.

Vis dėlto labai džiugu, kad žmonės su negalia turi vis daugiau galimybių įsijungti į įvairias veiklas. „Spalvų orkestras“ yra vienas iš tų kolektyvų, kur neįgalieji gali parodyti savo gebėjimus, užsiimti jiems smagia veikla. Tikiuosi, kad ateityje veiklos neįgaliesiems bus dar daugiau.

/Tekstas sukurtas Jaunųjų žurnalistų klube, vad. Erika Straigytė; teksto autorei 13 m./