Laikraštis... Tai puikus ir turbūt seniausias būdas informacijai perduoti. Gaila, kad šiais laikais juos keičia internetiniai naujienų tinklalapiai. Rodos – tai tik skiautelė popieriaus, bet štai Kačėniškės kaime, netoli Švenčionių, gyvenanti senolė negali pradėti savo ryto neperskaičiusi jo. Juk taip malonu išsivirti puodelį arbatos, atsipalaiduoti ir pavartyti laikraštį... Toks vaizdas sukelia juoką 13- 14 metų mokiniams. Jie nesupranta, kuo tas laikraštis jai ypatingas.

Kai einu gatve, pamatau vos vieną kitą žmogų su laikraščiu rankoje. Ne vieną ir ne du kartus mačiau, kaip parduotuvėje močiutė skaitinėja laikraštį, o vėliau jį padeda atgal, nes jai per brangu, arba kaip spaudos kioske pirkėjas prašo vieno iš pigiausių laikraščių. O daug kas paprasčiausiai mano, kad laikraštis – atgyvena, kurioje pilna nuobodžių tekstų.

Įsivaizduoju, kas dėtųsi mano klasėje, jei vieną rytą ateičiau ir imčiau skaityti laikraštį. Veikiausiai pašaipų atgarsius girdėčiau dar kelias savaites. O jei taip elgčiausi kiekvieną rytą, manau, mane pažinotų visa mokykla. Įdomu, ar tai jie visiški išsišokėliai, ar tokia palaikyta būčiau aš. Gaila, kad žmonės, skaitantys laikraščius, tokiais laikomi. Manau, kad taip neturėtų būti.

Prisipažinsiu, neesu iš tų žmonių, kurie labai dažnai skaito laikraščius, bet tris, keturis kartus per mėnesį tikrai paskaitau. Ir man tai patinka. Tiesiog ne visada turiu tam laisvo laiko. Mėgstu juos dar ir todėl, kad žinau, kiek daug žmonių stengėsi ir dirbo, kad jis būtų išleistas. Keisčiausia tai, kad aš neįsimenu tų laikraščių pavadinimų. Man įdomiausia peržiūrėti, kaip sumaketuoti laikraščiai, domina tekstai apie įvairius statinius, atradimus, pagrindines naujienas. Na, o skiltys, kurias visada praleidžiu, yra kriminalinės naujienos ir įvairūs skelbimai.

Popierinis laikraštis gyvuos tol, kol turės ištikimų skaitytojų. Ir tikiuosi, kad taip bus dar ilgai.

/Tekstas sukurtas Jaunųjų žurnalistų klube, vad. E.Straigytė/

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-04-19 14:48

Atgal