Aktualijos

Liepa Rimkutė

Viena iš pirmųjų saulėtų gegužės popiečių. Žaidimų aikštelėse čiauškėdami žaidžia ir metaliniais instrumentais skambina vaikai, o jų tėvai šnekučiuojasi besimėgaudami ramia vandens tėkme ir vėjyje betilindžiuojančiais varpeliais. Danguje – nė debesėlio, tad taip trokštamą šešėlį suteikia senas gluosnis ir vienut vienintelė pavėsinė. Skamba idiliškai, lyg pasaka, tačiau būtent taip atrodo sostinės centras šį antradienį. Čia vos prieš porą savaičių duris atvėrė naujas japoniškas sodas, kuriuo, kaip matyti, mėgaujasi daug vilniečių.

Visų pirma, mane nustebino tai, kad šį sodą galima rasti beveik pačiame Vilniaus centre – Linkmenų gatvėje. Dar paprasčiau – Šnipiškėse, tiesiog už Sostinės vaikų ir jaunimo centro (Moksleivių rūmų).

Atrodo, pro medinius vartus įžengiau visai į kitokį pasaulį. Nors vis tiek galiu matyti stiklinius biurų pastatus, triukšmingą gatvę, įėjusi į sodą pasijaučiau nukelta visai į kitą, netgi, drįsčiau teigti, transcendencišką erdvę. Tačiau pakeliui į šį sodą neradau nei vienos nuorodos, nei vienos rodyklės ar jokios informacijos apie sodo lokaciją. Nepaisant to, žmonių čia – apstu. Visi ir be jokių rodyklių žino, kur eiti.

Tik įžengus į sodą pasitinka medinė informacinė lenta. Ten istorinis kontekstas bei praktinė informacija surašyta netgi trimis kalbomis – lietuvių, anglų bei japonų. Nieko labai šokiruojančio, bet manau, tai gražus priedas, leidžiantis dar labiau priartėti prie taip toli esančios japoniškos kultūros.

Prie pat įėjimo sutikau ir pakalbinau dvi vidutinio amžiaus moteris – Vidą ir Rimą. Jos pasidalino, kad apie šį sodą yra daug girdėjusios, juk statytas ir žadėtas jis jau labai ilgą laiką. Tad būtų net negražu neapsilankyti, o ir eiti tenka nedaug – abi moterys gyvena netoliese. Tik nepaklausiau, ar negyvena viename iš Šnipiškių medinių namų. Tiek Rimai, tiek Vidai sodas nuostabiai patiko – linksmais balsais jos žadėjo grįžti čia nešinos knygomis, ir dar net ne vieną kartą.

Panašią nuomonę išreiškė ir Jelena bei Glebas iš Ukrainos, Donecko, – mama su sūnumi čia lankosi pirmą kartą, o Lietuvą gyvenamąja vieta vadina jau pusę metų. Tiek Jelenai, tiek Glebui šis sodas padarė nemenką įspūdį, tad jie pritarė Vidai ir Rimai – čia tikrai dar apsilankys. Jauna mama pabrėžė pastebėjusi, kad apšvietimas čia taip pat puikus, tad vakare čia – dar smagiau. Mama su sūnumi pokalbį užbaigė plačiai nusišypsodami. Ir nuėjo link tiltelio. Po keleto minučių pastebėjau juos besifotografuojančius prie japoniško krioklio.

Kai kurie vilniečiai sode ne lėtai vaikštinėja, bet važinėja dviračiu. Vienas iš jų – Vytautas, po darbo išlėkęs pasportuoti ir užsukęs į šį sodą patikrinti, kas gi čia tokio gero. Vytautas, tiesa, neatrodė toks sužavėtas sodo grožiu, ir tai dar labiau patvirtina jo žodžiai: „Galbūt kai viskas pražys, bus įspūdingiau. Bet ir dabar gražu, tiesiog apsilankysiu, kai pražys daugiau augalų ir viskas atrodys gyviau.“

Geras oras, šiluma ir graži aplinka nenuginčijamai veikia ir lankytojų nuotaiką. Sostinės ir vaikų bei jaunimo centro Jaunųjų žurnalistų klubo nariai kalbino nemažai sode esančių žmonių. Ir visi jie – neskubantys, šnekūs ir geranoriški padėti ir suteikt informacijos.

Tiesa, patobulinti taip pat yra ką. Kur ne kur mėtosi šiukšlių maišai, galima išvysti kyšančių vielos galų, o žolytė taip pat anaiptol ne tobulai žalia. Nepaisant to, šį sodą galiu vadinti ramybės oaze. Vilnius turi dar vieną vietą, kurioje galima atsikvėpti nuo visų darbų, atsitraukti nuo greito didmiesčio gyvenimo ir atsigaivinti gamta ir šviežiu oru.

/Tekstas sukurtas Jaunųjų žurnalistų klube, vad. Erika Straigytė; teksto autorei 16 m./