Aktualijos

 Rūta Giedrytė

Šis pavasaris man ir dar būriui aštuntokų bus ypatingas. Ateina laikas stoti į gimnaziją, žinoma, pirmiausiai reikia ją pasirinkti. Galimybės labai ribotos – vos trys mokyklos, iš jų viena tau jau paskirta. O kadangi pasirinktoje mokykloje apsilankyti, ją pamatyti galima tik kelias valandas per atvirų durų dieną, savo nuomonę mokiniams ir jų tėvams susidaryti sunku.

Tokiu atveju remiamasi bet kuo, ką dar galima apie mokyklą sužinoti. Klausinėjama draugų, mokytojų, naršoma internete, skaitomi atsiliepimai... Iš to galima nusipiešti bendrą mokyklos paveikslą – kaip ją mato kiti. Juk sostinėje turime kelias "elitines" mokyklas – Vilniaus licėjų, Mykolo Biržiškos, Žirmūnų, Jėzuitų gimnazijas, kuriose galbūt nėra buvę nei būsimieji pretendentai, nei jų tėvai, tačiau dauguma tvirtai įsitikinę, kad jos – rimčiausios bei geriausios.

Štai Liepa Rimkutė mokosi vienoje iš jų. Vilniaus jėzuitų gimnaziją ji sako pasirinkusi nelabai daug apie ją žinodama. „Paprasčiausiai išgirdau apie ją ir pamaniau, kad norėčiau ten mokytis. Taip pat įtakos turėjo draugai, nes visi labai norėjo ten patekti. Net nesuteikiau sau kito pasirinkimo, mat tvirtai žinojau, ko trokštu“, sako vienuolikmetė. Jos tėvams taip pat rūpėjo ne mokyklos pavadinimas, svarbiausia buvo, kad jų dukra ten jaustųsi gerai, jai patiktų.

Nuo ko priklauso tas geras mokyklos vardas? Žinoma, iš dangaus jis nenukrenta. Dalis to, ką žinome, parašyta ar pasakyta žmonių. Žmonių, kurie gali klysti, suprasti savaip, skleisti neteisingą informaciją siekdami savo tikslų, o gali ir pasakoti apie savo patirtį, apie žinomus bei patvirtintus dalykus. Dar nuomonę galima susidaryti pažvelgus į mokinių pergales, pasiekimus, kuriems įtaką mokykla greičiausiai turi.

Šiuo būdu vadovavosi Rapolo Vanago tėvai. „Ar mokykla yra gera, tėvai vertino pagal reitingų lentelę. Visgi, kadangi neįstojau į Mykolo Biržiškos gimnaziją, jie surado mokyklą, kuri būtų vidutinė, bet būtų galimybė į ją patekti. Aš atsižvelgiau į draugus, kad mokykla būtų netoli ir man patiktų. Nuėjau į tą mokyklą, kurią pasiūlė tėvai“, pasakoja Vilniaus Minties gimnazijos moksleivis.

O kaipgi vyksta stojimas į prestižinę mokyklą? Pačios patirtimi paremtą, be jokio gandų šešėlio stojimo procedūrą gali nupiešti Liepa. „Kai aš stojau, aš labai jaudinausi, mano draugai irgi. Kol rašai testą, tėvams neleidžiama pasilikti mokyklos kieme, tad likome vieni“. Liepai tai buvo didelis žingsnis savarankiškumo link, nes pradinėje mokykloje tėvai visuomet galėdavo ją palydėti, palaukti prie klasės. „O dabar per testą jie negalėjo būti net mokyklos teritorijoje, taigi jautėmės keistai“, prisimena ji.

Pats testas mergaitei nepasirodė labai sunkus. Jame buvo keturios dalys – matematika, lietuvių ir anglų kalbos bei tikyba. Lietuvių kalbos teste visuomet įdedamas tekstas iš kokios nors knygos. Liepai pasisekė, nes knygą, iš kurios buvo duotas tekstas, jau buvo skaičiusi, todėl žinojo kontekstą ir buvo lengviau. Iš tiesų testui vienuolikmetė nelabai ruošėsi, nes galvojo, kad tiesiog išbandys savo jėgas ir neverta dėl to labai jaudintis, bet visgi stojimo dieną labai bijojo.

„Buvo du etapai. Antrasis buvo pokalbis su mokyklos administracija, direktoriumi. Dalyvavo visa šeima. Mokykla tave vertina pagal viską. Atėjus į patalpą stovi sofutė ir kėdė. Jiems svarbu, kur atsisėsi. Jei visi vaikai sėdasi ant sofutės, o vienas vaikas – ant kėdės, tai gali ką nors signalizuoti, gal jis jaučiasi atstumtas. Klausimai, užduodami visai šeimai, taip pat keisti. Pavyzdžiui, kodėl musmirė turi baltus taškelius? Mano brolio paklausė: „Kodėl tu myli savo sesę?“ Prieš pokalbį bijojau žymiai labiau, nei prieš testą, juk rašydamas gali pagalvoti, o atsakinėdamas laukti negali“, sako Liepa.

Taigi tampa aišku, kad į tokią mokyklą pakliūti tikrai nelengva. “Mano draugai, kurie neįstojo, labai liūdėjo, dėl jų liūdėjome visi kartu. Mes buvome keturios geriausios draugės, ir trys iš jų įstojo, o viena ne. Dar liūdniau tai, kad iš trijų įstojusių dvi pateko į vieną klasę, o aš – į kitą“, pasakojimą užbaigia Vilniaus jėzuitų gimnazijos moksleivė. Tiesa, ji priduria, kad nepaisant tokios gan nesmagios situacijos nepamiršo pasidžiaugti ir su tėvais atšvęsti sėkmingai įveikto testo.

Yra mokyklų, kuriose vyrauja nuomonė, kad būtent geri rezultatai leidžia parodyti mokyklą kaip patrauklią būsimiems moksleiviams, jų tėvams. Tad gana dažnai girdime mokytojus sakant: "Artėja standartizuoti testai, tikiuosi, ištempsit bent iki pagrindinio lygio". Juk tai tiek jiems patiems, tiek progimnazijai suteikia gerai išugdančių pedagogų įvaizdį.

Tačiau juk mokyklos paskirtis – ne vien parengti egzaminui. Paklausus pašnekovų, kas, jų manymu, mokyklai svarbiau – išugdyti mokinį unikalų ir kūrybiškai mąstantį ar kuo puikiausiai mokantį viską, ko prašo programa, Rapolas ir Liepa nedvejojo. „Svarbiau – unikalų ir kūrybiškai mąstantį, nes, mano nuomone, tai padės gyvenime. Žinoma, neapsieisi ir be loginio mąstymo“, įsitikinusi mergaitė. „Galbūt kūryba kiek svarbesnė, tačiau reikėtų mokėti juos suderinti, pritaikyti kūrybą kasdienėje veikloje“, pritaria Rapolas.

Tad ar nėra geresnio būdo padaryti mokyklą patrauklią? Rapolas pateikia puikų pavyzdį: „Gandų apie dabartinę mokyklą negirdėjau, tačiau man dar besimokant pradinėse klasėse atėjo žmonės iš tos gimnazijos ir papasakojo apie ją. Mes susidarėme neblogą įspūdį, juk išgirdome ir apie įvairius užsiėmimus, ir apie keliones į užsienį, tad pagalvojome, kad gal tai visai nebloga vieta“.

Gyvi pokalbiai – puiki alternatyva, norint supažindinti galimus mokinius, jų tėvus su mokyklos veikla, kartu sulaužyti stereotipus. Galiausiai tokia mokykla veikiausiai pagarsės kaip svetinga ir net įgaus taip trokštamą gerą vardą. Šįkart – ne be pagrindo.

/Tekstas sukurtas Jaunųjų žurnalistų klube, vad. Erika Straigytė/