2022 m. gruodžio 7 d., Treciadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Aktualijos

*print*

Archyvas :: Į „liūto nasrus“ – savo noru

2021-01-12
 
Asociatyvi iliustracija/ Vlado Ščiavinsko nuotrauka

Asociatyvi iliustracija/ Vlado Ščiavinsko nuotrauka

Liepa Rimkutė

 

Datoje jau rašau naujus metus, tačiau visas chaosas ir, atrodo, nerealūs skaičiai žmonių, kurie užsikrėtė koronavirusu, vis dar tie patys. Kadangi mano mama dirba gydytoja, su darbu prie šiuo virusu sergančių žmonių ir jo sąlygomis esu tikrai susipažinusi. Tačiau labai nedaug girdėjau apie žmones, kurie savo noru „lenda liūtui į nasrus“ ir eina savanoriauti bei padėti žmonėms ligoninėse.

 

Šen bei ten Feisbuko platformoje išlenda „postas“ apie patirtis savanoriaujant, tačiau niekada į juos per daug nesigilindavau. Dėl to šiandien kalbinsiu du žmones, kurie jau gana ilgą laiką savanoriauja – studentą Jokūbą Tėvelį ir ir fotožurnalistą Vidmantą Balkūną.

 

Mano patirtis savanoriavimo srityje tikrai menka. Esu porą kartų buvusi šuniukų prieglaudoje ir prižiūrėjusi vaikus darželyje. Tačiau niekada nesusimąsčiau, ką reiškia ne tik dirbti be atlygio, bet ir savo noru visą dieną būti ne savo komforto zonoje ir būti pastoviame pavojuje užsikrėsti. Manau, kad tokį darbą gali atlikti tikrai ne kiekvienas, dėl to labai žaviuosi tokiais žmonėmis.

 

Porą iš savanorių man teko pakalbinti pačiai ir man pasakytos mintys ir įžvalgos pasirodė labai įdomios. Vienas iš savanorių – Jokūbas Tėvelis. Jis savo patirtimi dalijasi savo paskyroje Feisbuke. Vaikinas sako, kad savanoriavimas tikrai pakeitė jo pasaulėžiūrą. Ir ne tik – atėjęs į ligoninę vaikinas suprato, kad darė daugumą dalykų, susijusių su virusu, ne taip, kaip rekomenduojama! Nors Jokūbui ši veikla tikrai turėjo teigiamą įtaką, jis sako, kad toli gražu ne kiekvienas galėtų tai daryti.

 

Studentas teigia, kad sunku ne tik fizine prasme, bet ir psichologine. Sunkiausia iškęsti ir matyti dūstančius, verkiančius žmones. Sunku ir bendrauti, susipažinti su tuo žmogumi, o kitą dieną atėjęs į darbą pamatyti, kad lovoje jau guli kitas žmogus... „Tačiau verta. Neapsakomas jausmas yra matyti namo išleidžiamus žmones, kurie susidoroja su šiuo baisiu virusu!“

 

Jokūbas taip pat papasakojo, kad savanoriavimas turi įtaką ne tik jo požiūriui į pasaulį, bet ir rutinai. „Anksčiau buvau tikras mėgėjas ilgai pamiegoti. Tačiau pamaina prasideda 7.00, tad turiu keltis labai anksti. Grįžęs apie 19-tą valandą jaučiuosi toks pavargęs, kad iškart griūnu į lovą. Tai galima sakyti, kad iš pelėdos virtau tikru vyturiu.“

 

Kitas mano pašnekovas – Vidmantas Balkūnas. Jis yra ne tik savanoris, tačiau ir fotografas, įamžinantis visas akimirkas ligoninėse, kurių mes nematome. Šias nuotraukas ir Vidmanto pasakojimus galite taip pat pamatyti jo puslapyje Feisbuke. „Prisidėti prie šios iniciatyvos mane paskatino pora pažįstamų medikių, kurios dirba su virusu. Supratau, kad pagalbos tikrai trūksta, nes sunkiai atpažinau tas medikes.“

 

Čia galėčiau įterpti ir savo asmeninės patirties. Kaip jau minėjau, mano mama taip pat yra gydytoja. Ji nedirba su Covid-19 virusu, tačiau ligoninėje tikrai dažnai pasitaiko sirgimo atvejų. Matau savo mamą ir suprantu, kad 12 valandų trukmės pamainą išbūti su respiratoriumi ir tokiu savotišku „kostiumu“ yra tikrai nelengva, tad visiems medikams dabar yra sunkus metas.

 

Todėl man buvo labai įdomu, kaip reagavo Vidmanto šeima į jo savanorystę. Juk būti šalia sergančių – reiškia kelti pavojų sau. „Artimieji į šią iniciatyvą reagavo teigiamai. Niekas neprieštaravo ir niekas nesmerkė. Kaip tik susilaukiau didelio palaikymo ir tuo labai džiaugiuosi. Kaip ir tuo, kad į ligoninių pagalbos prašymą atsiliepė daug žmonių. Daugiau, negu buvo vietos padėti. Žmonės tapo sąmoningi ir jau nebegalvoja egoistiškai.“

 

Tiesa, neseniai sulaukėme žinios, kad pasaulį išvydo pirmoji Covid-19 vakcina. Čia savanorių patirtys jau išsiskyrė – Jokūbas buvo paskiepytas, o Vidmantas dar ne. Jokūbas sako, kad galimybė skiepytis jam atėjo labai netikėtai. „Atėjęs į darbą sužinojau, kad bus skiepijami medikai, todėl, kai gavau klausimą, ar skiepysiuos, turėjau atsakyti labai greitai, nes vakcina būtų iškeliavusi kitiems. Supratęs, kad nepasiskiepijęs nebegalėsiu padėti medikams, pasakiau savo verdiktą −  “darom“.

 

Paklausus apie skiepo šalutinį poveikį, Jokūbas neturi ką pridurti – skiepas yra toks pat, kai visi kiti, jokių šalutinių padarinių vaikinas nejautė. V. Balkūnas galimybės skiepytis negavo. „Bent jau kol kas manau,  yra daug daugiau kitų žmonių, kuriems skiepas labiau reikalingas nei man. Dalis savanorių jau yra persirgę šia infekcija, todėl jaučiasi kiek tvirčiau. Tačiau aš dar to nepergyvenau, todėl turiu labiau pasisaugoti. Tačiau baimės dėl to nėra. Didesnė baimė nebent, kad galiu kitus apkrėsti, jeigu užsikrėsiu. Dėl savęs mažiausiai bijau,“- teigia Vidmantas.

 

Iš kitos pusės, man buvo labai įdomu sužinoti ne tik patyrusių savanorių nuomonę, tačiau ir to nepatyrusių ir galbūt net kol kas negalinčių savanoriauti žmonių įžvalgas. Todėl pakalbinau savo bendraklasę Ievą. Paklausus, ar ji pati galėtų ir norėtų savanoriauti, mergina atsakė, kad turi sumišusius jausmus. Iš vienos pusės, padėti žmonėms ji tikrai norėtų, tačiau visgi atsiranda šiek tiek baimės. „Nežinau, ar būčiau pakankamai stipri pamatyti kitų žmonių kančias, kaip jiems skauda ar sunku.“

 

Ir dar, šiuo metu Ievai tik penkiolika, todėl tikriausiai neturėtų galimybės prisidėti prie šios iniciatyvos. „Be to, man tikriausiai neleistų tėvai. Manau, jie bijotų dėl manęs ir mano sveikatos labiau nei aš pati,“- pasakoja mergina.

 

Esu labai dėkinga ir laiminga, kad atsiranda vis daugiau žmonių, kurie yra pasiryžę rizikuoti savo sveikata ir aukoti savo laiką, kad padėtų visiems žmonėms, kuriems tos pagalbos reikia. Dėl to nepamirškime padėkoti savanoriams ir medikams!

 

 

/Tekstas sukurtas Jaunųjų žurnalistų klube, vad. Erika Straigytė; teksto autorei 14 m./

Paskutinį kartą atnaujinta: 2021-01-26 21:07
 
 
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media