2019 m. lapkricio 13 d., Treciadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Aktualijos

*print*

Archyvas :: Bijo tiek tėvai, tiek vaikai

2018-11-27
 
Vlado Ščiavinsko nuotrauka

Vlado Ščiavinsko nuotrauka

Liepa Rimkutė


Šiais metais labai aktualus vaikų „atėmimo“ klausimas. Žinoma, nesirūpinančių savo vaikais ir smurtaujančių prieš juos tėvų būna, tačiau kaip atskirti, kada kaltas vaikas, o kada tėvai? Neseniai įvyko incidentas, jau tapęs skandalu, kai motina nestipriai pliaukštelėjo savo atžalai per užpakalį, o kažkoks netoliese buvęs pilietis paskambino vaiko teisių specialistams. Taigi istorijos pabaiga kurį laiką buvo tokia: vaikai gyvena su tėvu, šis lanko tėvystės kursus, o motina gyvena atskirai ir negali pasimatyti su savo vaikais. Ir viskas tik dėl vieno nemalonaus nutikimo. Ir tokių istorijų tikrai ne viena, taigi šis klausimas, kaipgi elgtis su nepaklusniais vaikais viešumoje, rūpi daugeliui tėvų.


Apie tai diskutuoja ir savo nuomonę turi ne tik suaugusieji, bet ir vaikai. Kalbuosi su šeštoke Gabriele, besimokančia Vilniaus Taikos progimnazijoje. Gabrielė nelabai domisi vaikų „atėmimo“ istorijomis Lietuvoje, tačiau yra girdėjusi apie tokius įvykius užsienyje.


Esu skaičiusi apie griežtas sankcijas, taisykles Norvegijoje, kai vaikai atimami už nieką, už tai, kad tėvai rodo prie vaikų savo emocijas. Manau, tai neteisinga, nes yra buvę net tokių atvejų, kai vaikai atskiriami ir gyvena atskirai nuo savo tėvų. Įsivaizduokite, kokia vaikams tragedija niekada nematyti arba negyventi su savo mama arba tėčiu! Iš tiesų nemanau, kad mane galėtų atimti, nes mano tėvai yra pavyzdingi ir niekada su manimi taip nesielgtų. Bet tuo atveju, jei mane atskirtų nuo tėvų, tikriausiai pabėgčiau ir grįžčiau atgal į savo namus,“- teigia Gabrielė.


Taigi net ir vaikams jau rūpi, ką padaryti ir kaip elgtis, kad nieko nenutiktų. Dar labiau susirūpinę tėvai. Ką jie mano, kalbuosi su dviejų vaikų tėvu Žilvinu.


Iš tiesų vaikų „atėmimo“ situacijomis nesidomiu, tačiau, mano nuomone, vaikų teisių specialistai turėtų labiau gilintis į konkrečią situaciją, o ne remtis savo įsitikinimais. Bet tikrai nesakau, kad vaikai atskiriami nuo savo tėvų dėl nieko – priežastis vis tiek turi būti. Jei įvyko klaida, manau, vaiko tėvai turėtų išsklaidyti bet kokias abejones ir bendradarbiauti. O jei atsitiktų taip, kad viešumoje pamatyčiau skriaudžiamą vaiką, tikrai galėčiau būti tas, kuris paskambina vaikų teisių specialistams. Juk jei vaikui toje šeimoje negerai, reikia jam padėti. O šiaip manau, kad abi pusės turėtų stengtis – tiek tėvai, tiek vaikų teisių specialistai, kad jokių klaidų ar nesusipratimų nebūtų. Ir jei jau taip atsitiko, stengtis jas ištaisyti ir nebekartoti.“


Šiuo opiu klausimu kalbuosi ir su vaikų neturinčia trisdešimtmete Diana.


Kadangi vaikų bei vyro neturiu, man nelabai artimos vaikų „atėmimo“ istorijos. Daugiausiai esu girdėjusi apie smurto šeimoje atvejus. Iš tiesų nepalaikau nieko – nei vaikų teisių specialistų, nei tėvų. Priklausomai nuo situacijos, mano manymu, turėtų būti ir bausmės. Jei tėvai kalti, ir bausmės turėtų būti griežtesnės. Bet jei tai buvo mažas incidentas, jo metu niekas nenukentėjo, tai labiau palaikau tėvus tikrai nesmagu būtų atsidurti jų vietoje. Kadangi laikau save drąsia, tai manyčiau, tikrai galėčiau būti ta, kuri paskambina vaikų teisių specialistams, žinoma, jei tik tam būtų priežastis. O jei turėčiau vaikų ir juos iš manęs atimtų, tikriausiai visomis savo jėgomis stengčiausi „išvaduoti“ juos,“- sako Diana.


Šiuo metu daug žmonių labai bijo ir nerimauja dėl tokių situacijų. Mano manymu, reikėtų tiesiog išsklaidyti tą nežinią ir paaiškinti, už ką ir kodėl taikomos tokios sankcijos.



/Tekstas sukurtas Jaunųjų žurnalistų klube, vad. Erika Straigytė/


 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2018-11-27 21:06
 
 
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media