2019 m. rugsejo 17 d., Antradienis

Komentarai

*print*

Archyvas :: V.Šoblinskaitė-Aleksa. Kiek kainuoja žinojimo laisvė? Mintys apie ketvirtąją valdžią

2010-02-08
 
Zenono Baltrušio nuotraukoje: rašytoja ir publicistė, savaitraščio “Nemunas” bendradarbė Violeta Šoblinskaitė - Aleksa

Zenono Baltrušio nuotraukoje: rašytoja ir publicistė, savaitraščio “Nemunas” bendradarbė Violeta Šoblinskaitė - Aleksa

Violeta Šoblinskaitė-Aleksa

 

Kažkada, dar giliu sovietmečiu, pamenu, nemenkai įskaudinau kolegą, redagavusį Šiaulių miesto laikraščio „Raudonoji vėliava“ (dabar „Šiaulių naujienos“) kultūros puslapius. Susikibome per vadinamąjį gamybinį, regis, dėl „menko niekio“ – dėl kalbos.

 

Prisiekęs literatas – tuomet jam galėjo būti maždaug tiek metų, kiek man dabar! – buvo šventai įtikėjęs, kad gauti gražios ir taisyklingos lietuvių kalbos „pamokų“ galima tik iš mūsų garbiųjų klasikų, taip pat ir iš „tarybinių rašytojų“ knygų.

 

Aš, neapsiplunksnavusi „poetė“, paslapčiomis besivylusi, kad spaudai rengiama plonytė mano pirmoji knygelė bus be galo „svarbi“ jei ne pasauliui, tai bent jau tuometiniams Litmenio šalies gyventojams, vis dėlto radau argumentų oponuoti: klasikų raštuose daug nenorminės kalbėsenos, gausu įvairiausių specifinio stiliaus figūrų, taip pat – tarmybių, svetimybių ir kitokių griekų, tad kalbos kultūrą „liaudžiai“ diegia visai ne romanistai ar novelistai, o kasdienis „produktas“ – laikraščio ir žurnalo žodis, radijas, televizija.

 

Bėgantis laikas koreguoja daugelį įsitikinimų, grįstų jaunatvišku įkarščiu. Vidinės sąžinės sąskaitos ilgainiui padėjo ir man atsimerkti. Tačiau ano savo teiginio, taip stipriai nuvylusio kolegą, neatsisakyčiau nė šiandien, kai žiniasklaida atsitiesė nuo sovietinės priespaudos, „sudemokratėjo“ ir išlaisvėjo.

 

Deja, informacijos laisvė mums, vartotojams, kainuoja brangiai – kvazižurnalistika klesti kaip klestėjusi, instinktų žadinimas tapo prioritetu, melo ir tiesos takoskyros nebėra, smurto „instruktažai“ spaudoje ir televizijoje skatina naują smurtą, o nuo kultūros – žodžio, elgesio ir t. t. – esame tolinami devynmylių batų žingsniu.

 

Šiandien didelėje dalyje žiniasklaidos pasigendu ne vien taisyklingo SAKINIO, neužteršto barbarizmais ir paauglių žargonu, ne vien taisyklingai sukirčiuoto ŽODŽIO, bet ir blaivaus požiūrio, neinterpretuoto fakto, pagaliau – PADORUMO. Todėl gana dažnai kyla klausimas: kuo ketvirtoji valdžia geresnė už buvusius „vienpartinės“ sistemos tarnus ir „tribūnus“? Tuo, kad nebecituoja politbiuro? Cituoja, deja! Ir ne cituojančiųjų nuopelnas, kad „politbiuras“ šiais laikais gerokai pakitęs...

 

Sakoma: kieno vežime sėdi, to ir giesmę giedi. Vežimą galima pasirinkti. Giesmės, jeigu jau apsisprendei, kuris vežimas tau patogiausias, – ne. Va čia ir kriukis! Tačiau vieni „giesmininkai“ savo apsisprendimu atvirai žavisi – prisistatinėja vakarėlių liūtais, „neišlipa“ iš visokiausių stilių, žmonių ar gyvenimo būdų, kol sužvaigždėja iki debilumo, kad įtikėtų ir savosios produkcijos vartotojus įtikintų, jog „kiekviena virėja gali valdyti valstybę“. Kitaip tariant, tie vienadieniai laimės kūdikiai iš ekraninio ketvirtosios valdžios klano, vienu šuoliu peršokdami trečiąją valdžią, pasiekia patį Seimą...

 

Tuo metu kiti – jau ne televiziniai žmonės, o dienraščiuose dantis praėdę žurnalistikos vilkai – kartais mėgsta visai neprofesionaliai pavirkauti... Ne dėl glavlito represijų, suprantama. Ir ne iš savigraužos, kad yra užsakovų vergučiai. Dažniausiai jie aimanuoja dėl valstybės iš dalies finansuojamų KULTŪROS leidinių ar laidų rengėjų „gerovės“! Kaip taip, girdi, galėtų būti, kad kokie nors nemuniečiai su litmeniečiais, metininkai su kultūrbarininkais, šatėniškiai ar bernardinai.lt, švariomis rankomis sau sėdėdami ir „nieko neveikdami“, begėdiškai eikvoja mokesčių mokėtojų pinigus, o štai jie – visuomenės „piktžaizdžių“ valytojai, visų šiukšlynų „revizoriai“, visos lietuviškosios bjaurasties ir melų metraštininkai – valstybės nėra remiami ir duoną užsidirbti privalo alinančiu kasdieniu triūsu!?

 

Pastaruosius mes, kultūrininkai, galėtume, tegul vargingai, sušelpti: lai ateina, kad ir į tą patį „Nemuną“ – padirbėti puse etato už minimalų atlyginimą, užsidirbti honoraro bent jau druskai, nes „Tekilai“ kultūros leidiniams rašantieji tikrai neišstena. Lai sėda rašyti ne vien straipsnių, bet ir projektų ir laukti vadinamųjų valdžios „malonių“, kurios veikiau primena išmaldą nei pakankamą finansavimą... Na, o pirmiesiems – bent jau aš – reiškiu gilią užuojautą. Kaip kiekvienam beviltiškai sergančiam žmogui. Nes žvaigždžių liga juk – irgi LIGA. Gal todėl į Naujuosius (dėl peršalimo ir su tuo susijusių blogybių) įžengusi ne kokiame nors linksmame kaukių baliuje, o per „Triumfo arką“, kaip ragino Nacionalinis transliuotojas, nelabai tepykau, kad šalia auksinių balsų, per vidurį atskirti auksinio kryžiaus aktoriaus Mariaus Jampolskio, šampano taures kilnojo, tarkime, ne šiųmečiai Nacionalinės premijos laureatai, ne kitos kantriai ir tyliai per kiaurus metus į kultūros ir meno korį medų nešusios bitelės, o įgrisę – jau vien tik dėl anonsų, besisukančių lyg užsikirtusi plokštelė – LTV laidų vedėjai... Kai ekrane pagaliau šalta šypsena pražydo prieštaringai vertinama Rita Miliūtė, net keistas juokas suėmė: kažkodėl ėmiau ir prisiminiau sovietmečio ekranų „žvaigždę“ – Leonidą Iljičių Brežnevą. Ar todėl, kad vis dar daugybę anekdotų apie šį „nepakeičiamąjį“ pamenu?

 

Klausiu savęs, kodėl mano nuotaika į gera (netgi radikaliai!) pasikeitė, išvydus visai kitus veidus? Veidus, primenančius, kad „Panorama“ švenčia keturiasdešimtmetį. Mieli, gražūs, inteligentiški žmonės... Su vienu jau šviesiaus atminimo diktoriumi, pamenu, paaugliukė būdama, kartą net nuoširdžiausiai pasisveikinau, nes palaikiau kažkuriuo iš tėvo draugų, mėgusių mūsų namuose pavakaroti...Nelaisvės laikų diktoriai, nors pasikeisdami šnekindavo mus iš ekranų kiekvieną vakarą, kažkodėl niekam nebuvo atsipykę ir iki gyvo kaulo įgrisę...  Anekdotus mes kūrėme ne apie juos. Mūsų anekdotai buvo skirti „tarybinio gyvenimo gerovei“ ir tiems, kurie tą gerovę taip „dosniai dalijo“.Tai už ką žmonės ano meto ekrano ar eterio žvaigždes gerbė, už ką tebegerbia iki šiol? Gal tik už paprasčiausią, niekuomet garsiai neduotą pažadą, kuris anuomet prilygo Gerajai Naujienai, kad štai – dar vieną dieną galime išlikti lietuviais? Su savo kalba, kultūra, asmenybėmis...

 

Nesunku suprasti žurnalistikos siekį iš CK ar bent jau rajkomo pastumdėlių, kuriuos akylai prižiūri  glavlitas, tapti ketvirtąja valdžia. Tačiau valdžia, kaip ir laisvė (ačiūdie, ne mano sugalvota!) – didžiulis žmogaus savimonės išbandymas. Šitą įvairiausių pagundų pilną bandymą išlaiko tik tas, kuris turi stuburą. Kitaip tariant, užsispyrusiai ieškantis tiesos, o ne šokinėjantis pagal užsakovo dūdelę, kad ir koks turtingas ar įtakingas jis būtų. Mūsų ketvirtoji valdžia – lygia dalia kaip ir trys pirmosios – šio išbandymo, deja, neištvėrė. Todėl šiandien ir kalbame apie nuosmukį – geltonąjį bulvarą, destrukcinį negatyvą, užsakomųjų „žinių“ marazmą etc.

 

Gražu būtų metų pradžioje viltingai laukti, kad kas nors staiga sušuks: „O vis dėlto ji sukasi!“ Ne, ne Žemė... Tiktai išmintinga KULTŪROS finansavimo iš valstybės biudžeto politika.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2010-02-08 15:02
 
 
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media