2019 m. rugsejo 17 d., Antradienis

Komentarai

*print*

Archyvas :: R.Kanopkaitė. Kas užsako muziką arba Daugumos ir mažumos interesai

2010-02-04
 
Alberto Švenčionio nuotraukoje: komentarų autorė, savaitraščio „Šeimininkė“ bendradarbė, V.Kudirkos premijos laureatė, LŽS narė Rūta Kanopkaitė

Alberto Švenčionio nuotraukoje: komentarų autorė, savaitraščio „Šeimininkė“ bendradarbė, V.Kudirkos premijos laureatė, LŽS narė Rūta Kanopkaitė

Rūta Kanopkaitė

 

Demokratijos sąvoką aiškinantieji visada primena: tai yra daugumos ir mažumos interesų derinimas. Negalima beatodairiškai susikoncentruoti į vienus ir nusigręžti nuo kitų. Deja, Lietuvoje teorija ir praktika žiauriai skiriasi. Silpnieji ir skurdžiai, kurie valstybėje jau yra tapę dauguma, pas mus beveik negirdimi. Dauguma jų garsiai rėkti nemoka. O ir nežino – kur ir kada geriausias momentas rėkti, kad visi išgirstų ir įsidėmėtų. Į pokalbių šou, išskyrus kassavaitinius pasibėdavojimus,  jų niekas nekviečia. O jei ir pakviestų, argi pavyktų peršaukti nuskriaustas jackaites, su krūva advokatų atgarmėjusias į telestudiją?..

 

Rusų satyrikui Michailui Zoščenkai, kurio baisiai nemėgo tarybų valdžia (antipatija buvo abipusė), priklauso toks nemirtingas kalambūras, kuriuo jis pasišaipė iš pagreitintų socializmo kūrimo tempų: „Miegok greičiau – tavo pagalvė reikalinga kitam.“  Man ta kandi frazė atrodo labai gimininga lietuviškajam obalsiui apie solidariai pasidalytą sunkmečio naštą... Ubagas, solidariai atidavęs savo vienintelę pagalvę, nebent akmenį po galvą tegali pasikišti; elitas, kurio dividendai neliečiami, pelno mokestis sumažintas, vis vien vartosi minkštose duknose, o Laisvosios rinkos instituto žyniai jo garbei smilkalus nuo ryto iki vakaro smilko...

 

Disproporciją pamatysime ir kultūrinių renginių, televizijos programų pasiūloje. Žmonės, kuriems ne prie širdies žiaurumo ir lytinių iškrypimų eksponavimas, istorijos apie maniakus ir vampyrus, pigios blevyzgos, kaip auditorija mažai kam rūpi. Mat ne paslaptis, kad tos auditorijos dauguma – vyresnės kartos atstovai. Jų skonis, kultūriniai interesai, moralinės nuostatos, net politinės ir pilietinės simpatijos vis dažniau mūsų visuomenėje tampa visuotinai toleruojamų pašaipų taikiniu. Jau sakramentine tapo televizijos ir spaudos reportažų, diskusijų frazė: „Į mitingą (šventę, minėjimą, piketą ir t. t.) atėjo tik būrelis pagyvenusių žmonių“, tarsi savaime nusakanti įvykio ar problemos menkavertiškumą. Kitais atvejais dalyvių amžius paprastai nebūna akcentuojamas. Kažin ar nereikėtų čia sukrusti žmogaus teisių „sekliams“? Jie itin uoliai stebi ir baudžia už gėjams priešiškus komentarus internete, bet ten pat pasirodantys raginimai šaudyti pensininkus, kad nereikėtų mokėti pensijų, tiems pakantumo šaukliams kažkodėl visai neužkliūva. Net pensininkei, Seimo narei, tolerancijos propaguotojai ir karštai seksualinių mažumų  gynėjai Aušrinei Marijai Pavilionienei...

 

Simptomiška, kad praraja tarp kartų pagilėjo per pastaruosius dvidešimt metų. Nauji ekonominiai santykiai į daugelį gyvenimo sričių atnešė ir „laukiniu kapitalizmu“ grindžiamus socialinius santykius. Žmogus, kuris dėl amžiaus jau nepaklausus darbo rinkoje, dėl savo skurdžių pajamų nėra aktyvus pirkėjas ir vartotojas, reklamos užsakovas, verslo partneris ar pavojingas konkurentas, pas mus yra tiesiog niekas. Politikų diskusijose beveik nuo pat pirmųjų nepriklausomybės metų pensininkai atkakliai vadinami išlaikytiniais (pamenate tokią seną Arūno Valinsko laidą „Frontas“, kurios tema vieną sykį buvo suformuluota taip: ar pensininkai valgo studentų sąskaita?). Kam dabar rūpi, kad, kai jie dirbo, iš jų mokamų mokesčių prusinosi darželiuose, mokyklose, universitetuose dabartiniai valdžios „auksaburniai“?..

 

Pabandykite savęs greitosiomis paklausti: kokią pramogą, spektaklį, humoro vakarą galėtumėte pasiūlyti savo pagyvenusiems tėvams, šeimai su nepilnamečiais vaikais? Ar esate tikri, kad ten nebus nuolat šmaikštaujama oralinio sekso tema, o įkaušęs atlikėjas nebandys scenoje nusimauti kelnių? Apsidraudę nuo to galite jaustis nebent operoje ar klasikinės muzikos koncerte. Dabar visi dirba daugiausiai jaunimo auditorijai, sakė viena pramogų verslo vadybininkė. Tai lengviau, tvirtino ji. Jauna publika nėra kritiškai nusiteikusi, ne tokia reikli. Ji neįsižeis už scenoje parodytą užpakalį ar liežuvį. Ją lengviau užkariauti ir prajuokinti. O vyresniems tai triukšmo per daug, tai tekstai vulgarūs, tai atlikėjų elgesys ar apranga nepatinka. 

 

Kavinės irgi dirba jaunimo auditorijai, nebandydamos ieškoti kitos nišos. Vietą, kurioje galėtum jaukiai pasėdėti ir pasikalbėti prie kavos puodelio  ar vyno taurės, nekurtinamas įkyrios muzikos pagal dvidešimtmečio barmeno skonį, sunkiai rasi. Net žurnalai moterims skiriami skaitytojoms, kurioms ne daugiau kaip tridešimt. Keturiasdešimtmetės ar vyresnės juose neras nei sau tinkamų patarimų, nei savo kartos herojų.

 

Tiesa, ir į senjorų gatvę kas kelerius metus ateina šventė – rinkimai. Ak, kaip jie – pagrindiniai aktyvūs balsuotojai, tada reikalingi, gerbiami, godojami. Pakaktų jiems kokį kartą supykus už netesėtus pažadus neateiti prie balsadėžių, ir iš politikos erelių teliktų „garelis nuo barščių“, kaip kažkada sakė klasikas.   

Paskutinį kartą atnaujinta: 2010-02-04 16:09
 
 
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media