2019 m. rugsejo 21 d., Šeštadienis

Komentarai

*print*

Archyvas :: G.Aleksa. Kvailybės užkratas – pašto dėžutėje?

2010-02-22
 
Alvydo Urbano nuotraukoje: komentarų autorius, savaitraščio „Šeimininkė“ bendradarbis, rašytojas Gasparas Aleksa

Alvydo Urbano nuotraukoje: komentarų autorius, savaitraščio „Šeimininkė“ bendradarbis, rašytojas Gasparas Aleksa

Gasparas Aleksa

 

Sekmadieniais, kai pašto dėžutė tuščia, prisimenu ir televizoriaus „dėžę“. Retsykiais, nedidelėmis dozėmis, manau, nekenkia. Ypač jeigu sutampa „vibracijos“, kaip pasakytų poetas Donaldas Kajokas. Praėjusį savaitgalį sutapo: jau kuris laikas man knietėjo, kokiu būdu – nei stengęsis, nei svajojęs! – aš „patekau tarp tų Lietuvos gyventojų, kurie buvo atrinkti iš karto dalyvauti finaliniame Didžiojo žaidimo-9 etape“, o štai Algimantas Čekuolis, lyg antrindamas mano mintimis, per savo laidelę prašneko apie pražūtingą azartą lošti iš pinigų, nuo kurio, pasak prelegento, žmonija kenčia labiau nei nuo paties baisiausio gripo.

 

Raudonas vokas, kurį ne taip seniai radau pašto dėžutėje, atrodė įspūdingai – storas, auksiniu herbu papuoštas. Dar „įspūdingesnis“ buvo voko turinys. Turėjau įsivaizduoti save visai ne kaip save, o kaip kažkokį šlapiu maišu trenktą pilietį, pavyzdžiui, vairuojantį „stilingą automobilį, kurio dinamiškas ir patrauklus dizainas spinduliuoja nepamirštama elegancija“ ir kuris teikia „nuotykiais dvelkiantį vairavimo malonumą“, arba – tai dar blogiau! – nervingai trypčiojantį prie banko, kuriame turiu sąskaitą, kol mano vardu į ją per 72 valandas įplauks 100 000 litų. Ir visa tai, o varge, mane ištiks tuojau pat, jeigu per 7 dienas pasinaudosiu finalininkui suteiktomis „privilegijomis“ – priklijuosiu, kur reikia, tam skirtus lipdukus, lėksiu į paštą išsiųsti tų savo klijavimų ir karštai tikėsiu: taip, taip, taip, man reikia visų tų naujutėlaičių nissanų, kuriuos kažkoks geradariy pasišovė akimirksniu pastatyti tiesiai prie mano namų durų, visų tų didžiųjų ir lojalumo prizų, visų specialiųjų dovanų-staigmenų ir, žinoma, „vos“ 79,90 tekainuojančio Sveikos mitybos vadovo, iš kurio galėsiu sužinoti, kad hipoglikemijos atveju, tarkime, „geriau sušveisti obuolį nei šokolado plytelę.“

 

Jau, rodos, viskas: virpu kaip drugio krečiamas, net lydausi karštoje mane ištikusios laimės bangoje – drebančiomis rankomis klijuoju reikiamus lipdukus, velkuosi striukę, lipu į batus, lekiu į kiemą, užkuriu jokia „nepamirštama elegancija“ nespinduliuojantį, metais gana „barzdotą“ – kaip ir aš pats! – automobiliuką, skriste skrendu per pusnis į paštą, rizikuodamas negyvai užsikasti nevalytoje savo miesteliuko gatvėje, ir...

 

Viskas gal taip ir būtų, jeigu ne senas gruziniškas anekdotas (apie tokius irgi sakoma „barzdotas“), pamenate? Atskuba Givis į bažnyčią, krenta ant kelių, aimanuoja ir meldžiasi: „Dieve, padaryk, kad išloščiau dvidešimt ketvirtą volgą!“ Vieną dieną šitaip, antrą, trečią... Ir nieko! Kaip nėra tos volgos, taip nėra... Užuojautos Giviui pilni parapijiečiai, nebeapsikentę Givio raudojimų, irgi krenta ant kelių: „Dieve, padaryk, kad Givis išloštų dvidešimt ketvirtą volgą!“ Pagaliau nebeapsikenčia pats Dievas – tabernakulis atsiveria, Dievas pasirodo ir pažada: „Liaukitės čia šliaužioję! Padarysiu, ko prašot, tik nusipirkit bent vieną loterijos bilietą...“

 

Tas barzdotas anekdotas ir gali atvesti į protą: o iš kur ponia Eglė Bukauskienė, Didžiojo žaidimo komiteto pirmininkė, mane pažįsta? Kas savęs šito paklausia, tuojau sumoja: nei mudu su ta ponia sykiu kiaules ganėme, nei aš kokio „blato“ prašiau, kad patekčiau tarp laimingųjų. O vis dėlto, bent jau laiške man štai kaip rašoma: „Tai ne spaudos klaida, Gasparas Aleksa (bet kalbos klaida, kurią išryškinau, gerbiamoji ponia, žadanti man aukso kalnus)! Dauguma Jūsų kaimynų ir pažįstamų nepateko tarp tų laimingųjų, kai sprendėme tokią galimybę. Remiantis statistikos pranešimais 97 proc. Lietuvos gyventojų buvo automatiškai atmesti...“

 

Toliau dar gražiau: „Ką tai reiškia Jums, Gasparas Aleksa?“ – klausia (lyg ir manęs) mano laimės fėja. Ir paaiškina: „Kai kurie žmonės pradės Jums pavydėti, kai sužinos apie šį laišką ir ką tai reiškia tiems laimingiesiems gauti jį.“ Va čia jau „susergu“ ne juokais. Tik visai kitokia karštine, nei Eglės Bukauskienės man paštu atsiųstoji. Ir tai yra dar vienas įrodymas, kad mudu su šita ponia tikrai kiaulių sykiu neganėme. Jei būtume ganę, ji tikrai žinotų, kad labiausiai iš visų žmogiškųjų silpnybių ir ydų mane erzina pavydas. Pavydas destruktyvus. Jis gimdo sumaištį žmogaus širdyje, o sumaištis gimdo niekšybę. Pavydas kelia revoliucijas, jis griauna ir naikina. Pavydo revoliucijų „šviesą“ mano kartos žmonės pernelyg gerai prisimena. Todėl metu raudonąjį voką, bandžiusį mane apnuodyti, į krosnį ir garsiai nusijuokiu: superlatyvinė Didžiojo žaidimo retorika tikrai neišpręs „daugumos mano problemų“ ir neįgyvendins jokių „svajonių“, nors tuo bene labiausiai ir gundomi patiklieji. Matyt, nesu patiklus. Ir neazartiškas. Ir nepavydus...

 

Ar nepavydumas reikštų, kad sėdžiu šiame pasauly didžiai savimi patenkintas ir jau apie nieką nebesvajoju? Anaiptol! Sakyčiau net atvirkščiai: jeigu mano gyvenime nebeliktų vietos svajonei, gyvenčiau labai nelaimingas. Deja, ne aš sugalvojau šitą sentenciją – jos autorystė priklauso Džonui Kenedžiui. Manau, kas kas, o Kenedis tikrai mokėjo ne vien padebesiais skraidyti, bet ir siekti užsibrėžto (išsvajoto?) tikslo, nors pavydėti jo lemties jau tikrai nėra jokio reikalo.

 

Tad kviesčiau visas ir visus: nepavydėkime – ir neužsikrėsime jokiais sėkmės užkratais, jokiomis greito praturtėjimo bacilomis. Ir nesusirgsime nei ambicinga kvailybe, nei žvaigždžių liga, nei kitkuo, kas griauna pasaulio ir vidinę mūsų harmoniją...

 

Argi tai ne idealisto svaičiojimas, ne utopija? Bet svajoti, kaip sakoma, nedraudžiama? Netgi reikia. Klausimas tik – dėl ko ir apie ką...

Paskutinį kartą atnaujinta: 2010-02-22 12:04
 
 
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media