2019 m. rugsejo 22 d., Sekmadienis

Komentarai

*print*

Archyvas :: E.Gruiniūtė. Apsisprendimas: ištarti savo miestui „myliu“

2010-01-26
 
Gabrielės Tamoliūnaitės nuotraukoje: edukacinio projekto „Kauno savastis Lietuvos tūkstantmečio kontekste“ iniciatorė, menotyrininkė Rimantė Tamoliūnienė, knygoje įamžinusi unikalius miesto bruožus

Gabrielės Tamoliūnaitės nuotraukoje: edukacinio projekto „Kauno savastis Lietuvos tūkstantmečio kontekste“ iniciatorė, menotyrininkė Rimantė Tamoliūnienė, knygoje įamžinusi unikalius miesto bruožus

Edita Gruiniūtė

 

Kiekvienas miestas turi savo veidą, apie kurį užklydusiam keleiviui skuba papasakoti tik jam būdingi saviti ženklai. Tiesa, kartais juos dengia storas užmaršties dulkių sluoksnis, bet jį nubraukus atsiveria tai, kuo gali didžiuotis ne tik to miesto žmonės, bet ir visa Lietuva. Kaunietė menotyrininkė Rimantė Tamoliūnienė tuos unikalius miesto veido bruožus tik šiaip ne taip sutalpino knygoje „Kauno savasties ženklai“.

 

Gausiai iliustruotame leidinyje išryškinti unikalūs miesto bruožai: didžiausias Europoje miesto ąžuolynas – Kauno ąžuolyno parkas, vieni seniausių Europoje keltuvų – Kauno funikulieriai, Hanzos sąjungos veikla Kaune, vienas gražiausių ir įdomiausių Lietuvos baroko paminklų – Pažaislio kamaldulių vienuolynas, Istorinė Lietuvos Respublikos prezidentūra Kaune ir kiti. Su knygos sudarytoja kalbėjomės apie mažų, kiekviename mieste esančių deimantų užmiršimo priežastis ir, žinoma, apie tai, kodėl Kaunui prireikė dar vieno jį reprezentuojančio leidinio.

 

Geros idėjos gimsta ir supykus

 

Idėja parengti projektą, skirtą Kauno istorijai, Rimantei Tamoliūnienei kilo pamačius vieną socialinę reklamą – „Ir Kaune galima gyventi“. „Tiesiog įsiutau. Kaip kauniečiai gali apie save taip blogai kalbėti? Nejaugi iš tiesų yra taip prastai, kad net reikia kelti tokį klausimą? Kartais iš įsiūčio gimsta labai geri dalykai. Taigi būtent supykusi susimąsčiau, ką aš pati žinau apie Kauną? Tada, maždaug prieš šešerius metus, kilo idėja miesto gyventojus ir svečius artimiau supažindinti su Kaunu, jo istorine raida nuo seniausių laikų, stabtelint ties šiandiena. Edukaciniame projekte „Kauno savastis Lietuvos tūkstantmečio kontekste“ išryškinti unikalūs Kauno bruožai istoriniu, kultūriniu, valstybiniu ir kt. lygmeniu. Per penkerius metus įvairiomis  formomis – konferencijomis, diskusijomis, šventinėmis programomis, koncertais, kino filmais, parodomis, leidiniais – visuomenei buvo pristatyti įvairūs Kauno istorijos laikotarpiai.

 

Ruošdami tam laikotarpiui būdingą renginį, pasitelkėme teatrinius elementus, kurie padėjo labiau perteikti jį atspindinčią stilistiką. Per visus tuos metus išrinkome dvidešimt ryškiausių miesto savasties ženklų. Tiesa, ekonominiu sunkmečiu leidinys jų galėjo apimti tik šešiolika. Apie Kauną yra tikrai nemažai medžiagos, bet didžioji jos dalis – tai sausoki akademiniai straipsniai, pritraukiantys tik akademinę visuomenę. Norėjosi, kad miesto istorija susidomėtų ir jaunimas, ir vyresnio amžiaus žmonės. Kad ji būtų įdomi, patraukli ir iškalbinga. Pasakotų, o kartu keltų klausimus, į kuriuos skaitytojai noriai ieškotų atsakymų.

 

Knygoje pateikti straipsniai gausiai iliustruoti nuotraukomis, pasakojančiomis, kaip šiandien visiems žinomas konkretus objektas atrodė praeityje, kaip jis keitėsi įvairiais laikotarpiais – prieškariu, karo metais, tarpukariu ar nepriklausomoje Lietuvoje. Knygoje ties kiekviena nuotrauka pateikiamas trumpas komentaras yra ne teksto citata, o veikiau užuomina, kelianti daug klausimų ir švelniai raginanti ieškoti atsakymų. Pavyzdžiui, funikulieriaus bilietėlis. Juk įdomu ne tik tai, kaip jis atrodė, bet ir kur buvo spausdinamas, kiek kainavo, ar ta kaina to meto žmonėms buvo didelė, ar maža. Begalė klausimų, suteikiančių vis naujų žinių“, - teigia menotyrininkė.

 

Istorikai šią knygą įvertino labai palankiai. Sparčiu tempu besisukančio žmogaus rankose atsidūrusi knyga nuotraukomis iškalbingai pasakoja istorijas apie mieste slypinčias vertybes. Tai bene labiausiai ir vilioja. Juk skaityti ilgus, tiesa, labai įdomius, tekstus šiandien gali sau leisti ne kiekvienas. „Radę knygoje savo namo nuotrauką žmonės susidomi, kodėl tas namas pateko į knygą. Gal jo planas yra senas, o gal jame gyveno koks garsus žmogus? Taigi ieškodami atsakymų jie ima branginti savo vietovę. Įvairiausių idėjų, vien tik susijusių su Kaunu, turiu dar bent penkeriems metams. Nors sakoma, kad geriausia nekalbėti apie svajones ir planus, vieną, kuris dabar jau įgyvendinamas, vis dėlto atskleisiu. Artimiausiu metu planuojame surengti parodą „Kaunas: vieno vaizdo metamorfozės“.

 

Tai būtų vieno populiaraus vaizdo, atsiveriančio žvelgiant nuo Aleksoto kalno į senamiestį, raida nuo seniausių laikų iki dabar. Norėtume atskleisti fotografijose ir senosiose graviūrose užfiksuoto Kauno senamiesčio savitumą ir kaitą nuo XIX a. pabaigos iki šių laikų. Siekiame ne tik praplėsti žiūrovo akiratį bei apžvelgti fotografijos raidą, parodant vieno objekto vaizdavimo kitimą, bet ir atkreipti dėmesį į ypatingo grožio Kauno miesto panoramą, padėti žiūrovui pajusti jos urbanistinę vertę“, - neslepia R. Tamoliūnienė .

 

Kad atgimtų miestelis – reikia nedaug

 

„Kaune gyvenu nuo trejų metų. Kuo daugiau gilinuosi, tuo labiau jį myliu. Be jo, šiandien man dar labai patinka mamos tėviškė Plokščiai. Mėgstu vasarą praleisti ten esančioje sodyboje. Į ją galima atvažiuoti vienintele Lietuvoje upe-gatve Vaiguva.  Ši ypatinga gamtinė situacija yra unikalus turtas, juo gali didžiuotis būtent to miestelio žmonės.

 

Kiekvienas Lietuvos miestas ar net nedidukas miestelis turi savo istoriją, ir jomis verta žavėtis. Pažiūrėkite, kaip jas puikiai atskleidžia Nijolė Baužytė laidoje „Mūsų miesteliai“. Pradėdama pažintį nuo paprastos močiutės ir baigdama kultūros rūmų direktore; taip keliaujant per visą miestelį jis tarsi atgimsta, vėl išnyra nepakartojamos jo spalvos. Labai dažnai prie jų priprantame ir nebematome. Kartais užtenka nežymios, bet įdomios detalės, kad šios istorijos vėl suskambėtų. Kai išvykstu kur nors toli, Lietuva man tampa labai brangi. Praėjusį pavasarį keliavome į Meksiką. Kaip tik tuo metu mūsų šalyje buvo prasidėjusios kalbos apie sunkmetį. Bet kai pamatėme, kaip kalnuose gyvena indėnai... Lūšnelėse, kuriose mes galbūt laikytume tik gyvulius. O jie net taip gyvendami laimingi ir šypsantys eina basi per įkaitusį asfaltą ir tempia kukurūzų maišus.

 

Taip, tokioje panoramoje mūsų šalis atrodo visai kitaip. Įkvėpti susidomėjimo savo kraštu nesunku, tam net nereikia ypatingų sąlygų. Nedideliame tyliame miestelyje būtų galima paskelbti akciją, kuriai žmonės atneštų savo mieliausias tėvų fotografijas. Paskui būtų galima surengti parodą, į kurią susirinkę miestiečiai pamatytų, kaip kadaise atrodė jų kaimynai ar garsūs žmonės. Galbūt išryškėtų to krašto rūbų detalės ir iš to kiltų kokia rūbų kolekcija, savita ir būdinga tik tam miesteliui. Tai atradę miesto žmonės tikrai turėtų kuo didžiuotis. Tikėtina, kad iš pradžių tai būtų sunku suorganizuoti. Šiuo metu visoje Lietuvoje jaučiamas tam tikras apatiškumas, vangumas. Todėl labai svarbu, kad atsirastų bendruomenę gebantis sutelkti žmogus“, - sako menotyrininkė.

 

Meilės kalba yra nenuobodi, įvairi ir kiekvieno išgirstama skirtingai. R. Tamoliūnienės a. a. vyras Vytautas Tamoliūnas buvo ne tik dailininkas, bet ir fotomenininkas, fiksuojantis išeinantį Kauną – Žaliakalnio ir kitų rajonų namukus, gyvenančius paskutiniuosius savo mėnesius. Jų vietą netrukdavo užimti dideli stikliniai šiandienos architektūriniai mutantai. Nesvarbu, kaip ištariamas tas „myliu“ savo miestui. Kuo garsiau tari, tuo daugiau išgirsta, užsikrečia, pamilsta.

 

„Šeimininkė“

Paskutinį kartą atnaujinta: 2010-01-26 14:07
 
 
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media