2019 m. gruodžio 13 d., Penktadienis

KOMENTARAI

*print*

Ar lietuviškoji žiniasklaidos savitvarka toli nuo pavyzdinės?

2011-04-11
 

Viktoras TROFIMIŠINAS

LŽS Etikos komisijos pirmininkas 

 

Lietuvos žiniasklaidos reglamentavimo ir savitvarkos sistema, sukurta prieš penkiolika metų, dažnai vadinama neefektyvia, buksuojančia, bedante, sergančia. Prieš skirdami jai gydymą ir vaistus, turėtume diagnozuoti ligą, išsiaiškinti priežastis.

 

Savitvarkos arba savireguliacijos sąvoka interpretuojama gana laisvai. Jei savitvarką suprantame kaip absoliučiai laisva valia išreikštą žurnalistų siekį paveikti žiniasklaidą, tai bet kokie mėginimai įstatymiškai įpareigoti visuomenės informavimo priemones dalyvauti šioje sistemoje ir skatinimas steigti savitvarkos institucijas yra nepriimtini.

 

Situacija, kai steigti savireguliacijos institucijas įpareigoja teisės aktai, vadinama įstatymine savireguliacija. Tačiau ji prieštarauja principui, kad ne įstatymai kuria etikos normas, o dorovės normos yra teisės šaltinis.

 

Dar vienas požiūris į savitvarkos kūrimą remiasi įstatymine bendrųjų principų koncepcija, kai įstatymas nusako tik bendruosius savireguliavimo principus. Jie konkretinami kuriant etikos kodeksus, praktinius vadovus, steigiant savitvarkos institucijas. Šiuo atveju įstatymas ne įpareigoja, o tik suteikia visuomenei teisę kurti savireguliaciją.

 

Visuomenės informavimo priemonių savireguliavimo pobūdį nulemia keletas veiksnių. Visų pirma, valstybės valdymo forma, antra, demokratinių institucijų brandos lygis, trečia, kultūrinis-istorinis kontekstas, ketvirta, doroviniai ir kt. konkrečios visuomenės ir valstybės ypatumai. Šie veiksniai apsprendžia, kokia savitvarkos sistemą - savanorišką ar reguliuojamą įstatymų - kuriama vienoje ar kitoje valstybėje. Šias išvadas pateikia tarptautinės žmogaus teisių organizacijos „Article 19" atstovė Sandra Coliver, atlikusi Europos demokratinių šalių visuomenės informavimo įstatymų palyginamąją analizę.

 

Taigi savireguliacija - tai nevalstybinė organizacinė sistema, užtikrinanti žiniasklaidos socialinę atsakomybę (atsakomybę už savo veiklą) prieš visuomenę, remiantis etinėmis normomis, o ne prieš valstybę remiantis įstatymais.

 

Švedų, norvegų ir olandų savitvarkos ypatumai

 

Demokratinės institucijos anksčiausiai susikūrė JAV ir Didžiojoje Britanijoje, tačiau žiniasklaidos savitvarka gimė žemyninėje Europoje. Pavyzdine yra laikoma Švedijos, Norvegijos ir Nyderlandų savireguliacija.

 

Pirmoji Europoje spaudos reikalų taryba buvo įsteigta Švedijoje 1916 m. Dabartinę sudaro 6 nariai: trys visuomenės atstovai (vienas iš jų renkamas pirmininku; paprastai tai Aukščiausiojo arba Vyriausiojo administracinio teismo teisėjas) ir trys žiniasklaidos atstovai (po 1 nuo tarybos steigėjų: Laikraščių leidėjų asociacijos, Žurnalistų sąjungos ir Nacionalinio spaudos klubo). Tarybos misija - užtikrinti, kad žiniasklaida paisytų etikos normų privačių asmenų atžvilgiu.

 

Spaudos tarybos nepriklausomumą užtikrina finansavimosi modelis: biudžetas formuojamas iš Žurnalistų sąjungos lėšų, o taip pat baudų, kurias tarybai moka ginčus pralaimėjusios žiniasklaidos priemonės.

 

Kodėl Švedijos, Nyderlandų ir Norvegijos savitvarka yra efektyvesnė palyginti su kitų šalių analogiškomis struktūromis? Kokios objektyvios priežastys nulemia jų  veiksmingumą? Ieškant atsakymo pirmiausia pabrėžiama šių šalių savitvarkos institucijų sudėtis. Daugelio Europos šalių analogiškas tarybas sudaro žiniasklaidos ir visuomenės atstovai. Jų atstovavimo santykis tarybose panašus (Nyderlanduose iš 16 narių žurnalistų yra 8, Norvegijoje iš 7 - 4, Švedijoje iš 6 - 3). Toks formavimo principas užtikrina visuomenės kontrolę, garantuoja skundų ir ginčų nagrinėjimo objektyvumą, kelia savitvarkos institucijų reputaciją visuomenės akyse.

 

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Švedijoje ir Nyderlanduose savitvarkos institucijoms vadovauja teisininkai. Švedijos spaudos reikalų tarybai paprastai vadovauja Aukščiausiojo arba Vyriausiojo administracinio teismo teisėjas. Teisininkų dalyvavimas tarybos veikloje vertinamas kaip papildoma savitvarkos organų darbo efektyvumo garantija.

 

Teisininkai, dalyvaudami savitvarkos institucijų veikloje ir spręsdami ginčus bei konfliktus su visuomenės informavimo priemonėmis, dažnai panaudoja savo profesinę patirtį. Pavyzdžiui, Nyderlandų spaudos taryba taiko ne tik egzistuojančias sankcijas, bet savo sprendimais kuria naujus standartus, kurie veikia analogiškai teisiniam precedentui. Be to, teisininkų veikla sprendžiant ginčus, remiantis etikos ir korporatyvinėmis normomis, yra vienas iš svarbių šalies žiniasklaidos teisės šaltinių.

 

Trečias efektyvumo veiksnys - tai didžiųjų laikraščių, leidėjų ir redakcijų bei daugumos žurnalistų pagarba priimamiems sprendimas

 

Grįsdamos savo veiklą savanoriškumu, savitvarkos institucijos priima sprendimus, kurie nenusiję su griežtomis teisinėmis sankcijomis, todėl daugių daugiausia gali tikėtis, kad etikos pažeidėjas sulauks visuomenės pasmerkimo ir nuoširdžiai galėsis.

 

Tačiau už savitvarkos organų nugaros stovi autoritetingos leidėjų asociacijos, kurios, palaikydamos tarybos sprendimus, taiko ekonominio poveikio priemones. Pavyzdžiui, nustačius pažeidimą žiniasklaidos priemonėje, reklamos agentų asociacijos sustabdo reklamos talpinimą, kol nebus atitaisytos klaidos, paskelbtas tarybos sprendimas. Neįvykdžiusi sprendimo žiniasklaidos priemonė gali patirti finansinių nuostolių.

 

Tad pagrindiniai elementai, išskiriantys švedų, norvegų ir olandų savitvarką iš kitų, yra aukštas visuomenės pasitikėjimo lygis, žiniasklaidos priemonių sutarimas palaikant savitvarkos institucijos sprendimus, ir pačių žurnalistų pagarba tarybos sprendimams.

 

Sankcijos

 

Sankcijos, kurias šių šalių savitvarkos institucijos taiko prasižengusiems leidiniams, yra panašios. Tarybos gali įpareigoti paskelbti sprendimą ar išvadas. Esminiu stimulu skelbti sprendimus ir juos vykdyti yra žiniasklaidos priemonių noras išsaugoti narystę asocijuotose struktūrose, išsaugoti savo reputaciją ir įtikinti visuomenę, kad laikosi nustatytų taisyklių.

 

Atskiro dėmesio vertas žiniasklaidos „socialinės atsakomybės" modelis, taikomas Danijoje ir Švedijoje. Šiose šalyse savireguliacijos institucijos ne tik priima sprendimus dėl etikos pažeidimų, bet turi teisę skirti ir piniginę baudą (jos dydis yra ribotas). Nuo piniginių sankcijų gali būti atleidžiami laikraščiai, priklausantys leidėjų asociacijai. Žiniasklaidai skiriamos baudos papildo šių šalių savitvarkos institucijų tarybos iždą ir yra papildomas jų finansavimo šaltinis bei paskata greitai ir efektyviai nagrinėti skundus ir priimti nešališkus sprendimus.

 

Suinteresuoti asmenys dėl pažeidimų žiniasklaidoje gali kreiptis ir į teismą. Švedijoje ieškovai (net tie, kurie laimi ginčus spaudos taryboje, bet yra nepatenkinti sankcijomis) savo ieškinius teismams dažnai grindžia nepriklausomų savitvarkos organų išvadomis. O teismai savo ruožtu pagrindžia sprendimus Spaudos tarybos išvadomis. Leidėjai ir žurnalistai kritikuoja tokią praktiką, nes savanoriškų procesų, kuriuos finansuoja žiniasklaida ir žurnalistų organizacija, rezultatai panaudojami prieš juos pačius. Todėl įvairių šalių spaudos tarybos stengiasi „atkalbėti" ieškovus nuo teisminio bylinėjimosi, argumentuodamos tuo, kad tuomet skundo nagrinėjimas bus perteklinis, o spauda bus linkusi ignoruoti sprendimus. Šiuo požiūriu įdomi Austrijos spaudos reikalų tarybos patirtis. Kad išlaikytų savo autoritetą, taryba reikalauja, kad skundų autoriai raštu įsipareigotų nesikreipti į teismą ir tuo atveju, jei nagrinėjimo rezultatai jų netenkins. Reikalavimas atsisakyti beveik visada suveikia: labai mažai ieškovų lieka nepatenkinti tarybos sprendimais ir neginčija jų teisme.

 

Finansavimas

 

Savitvarkos institucijų veikla finansuojama iš ją sudarančių organizacijų skiriamų lėšų. Išimtį sudaro Švedijos ir Danijos spaudos tarybos, į kurių biudžetą plaukia ir prasižengusių žiniasklaidos priemonių baudos. Savitvarkos institucijų veikloje yra ir tokių atvejų (Kanada), kai visas išlaidas, susijusias su skundo nagrinėjimu, dengia skundo pateikėjas. Vienaip ar kitaip savitvarkos organai savo veiklą vykdo finansavimosi principu. Tai yra viena iš pagrindinių jų nepriklausomumo prielaidų.

 

Lentelėje pateikti įvairių šalių savitvarkos institucijų pavyzdžiai, kurie leidžia aiškiau suvokti Švedijos, Norvegijos ir Nyderlandų sistemų pranašumus bei Austrijos sistemos trūkumus. Austrijos spaudos reikalų tarybą 1961 m. įkūrė Laikraščių leidėjų asociacija ir Austrijos žurnalistų sąjunga, tačiau tarybos veiklą lydėjo steigėjų nesutarimai, todėl ji neturėjo autoriteto. 2011 m. Austrijoje nuspręsta pertvarkyti savitvarkos sistemą. Sudaryta nauja savitvarkos institucija, kurią įsteigė 7 organizacijos - spaudos, vyriausiųjų redaktorių, regioninės žiniasklaidos, žurnalų, specializuotų leidinių sąjungos, žurnalistų profesinė sąjunga ir spaudos klubas „Concordia". Į Spaudos reikalų tarybą jos delegavo po 2 atstovus. Valstybė remia organizacijų dalyvavimą savitvarkos sistemoje, skirdama iki 150 tūkst. eurų dotacijas kiekvienai savitvarkoje dalyvaujančiai organizacijai. Spaudos reikalų tarybos nariais išrinkta daugiau teisininkų negu žurnalistų. Taryba yra nustačiusi, kad į ją besikreipiantys asmenys turi atsisakyti tolesnio teisminio reikalo nagrinėjimo.

 

Apie žiniasklaidos savitvarkos sistemos pertvarką visu rimtumu pradėta kalbėti ir Lenkijoje, kurioje nuo 1995 m. veikia Medijų etikos taryba. Šių metų kovo mėnesį diskusija šia tema įvyko prezidentūroje. Medijų etikos tarybai priekaištaujama dėl darbo neefektyvumo, o labiausiai ją diskreditavo tai, kad pastaruoju metu paskelbė ne vieną išvadą, neįsigilinusi į reikalo esmę ar vadovaudamasi klaidinga informacija. Lenkijos savitvarkos sistemos reformos iniciatoriai ragina perimti Norvegijos patirtį.

 

Šalis

Institucijos pavadinimas

Įkūrimo

metai

Steigėjai

Tikslas

Sudėtis

Finansavimo šaltinis

Taikomos sankcijos

Austrija

Spaudos reikalų taryba

1961

Laikraščių leidėjų asociacija, Austrijos žurnalistų sąjunga

Kontroliuoti, kaip žiniasklaida laikosi įstatymų ir etikos; ginti žiniasklaidos teises; atstovauti žiniasklaidai parlamente, vyriausybėje ir santykiuose su visuomene

20 narių: po 10 nuo kiekvieno steigėjo

Žiniasklaidos organizacijos

Rekomendacinio pobūdžio: gali paraginti žiniasklaidos priemonę paskelbti išvadas dėl jos etikos pažeidimo

2011

Spaudos, žurnalistų, redaktorių ir žiniasklaidos organizacijos (iš viso 7)

14 narių (po 2 nuo kiekvieno steigėjo; daugumą deleguotų narių sudaro teisininkai, o ne žurnalistai)

Organizacijų dalyvavimas taryboje skatinamas valstybės subsidijomis

Netaiko jokių sankcijų ar paskatinimų, tik išvadas

Nyder-landai

Spaudos taryba

1960

Visuomenės informavimo priemonės

Ginti piliečius nuo nesąžiningų žurnalistų

Žurnalistų, redaktorių, leidėjų, transliuotojų asociacijos, iš viso 16 narių: 8 žurnalistai ir 8 žiniasklaidos specialistai - ne žurnalistai. Vadovas ir sekretorius - teisininkai

Žiniasklaidos organizacijos

Rekomendacinio pobūdžio: gali būti paskelbtas profesiniame leidinyje

Norvegija

Spaudos taryba

1936

Visuomenės informavimo priemonės

Nagrinėja profesinės etikos pažeidimus spaudoje, radijuje, televizijoje, internete

7 nariai: 4 žiniasklaidos ir 3 visuomenės atstovai. Pirmininku renkamas leidėjų arba žurnalistų atstovas

Žiniasklaidos organizacijos

Prasižengusios žiniasklaidos priemonės privalo skelbti Tarybos sprendimus matomoje vietoje su prierašu „Spaudos taryba'

Švedija

Spaudos reikalų taryba

1916

Visuomenės informavimo priemonės

Etikos principų gynimas

6 nariai: 3 visuomenės atstovai (tarp jų 1 teisėjas - tarybos pirmininkas) ir 3 žiniasklaidos (po 1 nuo Laikraščių leidėjų asociacijos, Žurnalistų sąjungos, nacionalinio spaudos klubo)

Skiriamos baudos

Įspėjimai žiniasklaidos priemonėms; piniginės baudos

Lietuva

Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija

1996

Viešosios informacijos leidėjų ir skleidėjų organizacijos

Ugdyti žurnalistų profesinę etiką, nagrinėti etikos pažeidimus, kuriuos padarė žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai informuodami visuomenę, nagrinėti žurnalistų ir viešosios informacijos rengėjų ar leidėjų tarpusavio ginčus

 

15 narių: po 1 nuo periodinės spaudos leidėjų, interneto žiniasklaidos, transliuotojų, reklamos, žurnalistų, žmogaus teisių, psichiatrų organizacijų, Katalikų bažnyčios

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Komisijos sprendimai turi būti skelbiami visuomenės informavimo priemonėse, kuriose komisija nustatė pažeidimus; to nepadarius, sprendimas paskelbiamas per Lietuvos radiją ir Komisijos tinklalapyje. Komisijos sprendimai gali būti skundžiami teismui

 

Lenkija

Medijų etikos taryba

1995

Lenkijos žiniasklaidos konferencija

Pareikšti poziciją ir nuomonę žiniasklaidai ir joje dirbantiems asmenims aktualiais klausimais

11-13 narių, kurie renkami Lenkijos žiniasklaidos priemonių konferencijos susirinkime

Tarybos sekretoriato išlaikymo ir administracinio aptarnavimo išlaidas prisiima organizacija, kurios atstovas pirmininkauja tarybai

Skelbia nuomones, pozicijas ir išvadas dėl Medijų etikos chartijos pažeidimų

 

Parengta pagal publikaciją A. Tkač „Žiniasklaidos savireguliavimo organai: užsienio šalių patirtis" („Органы саморегулирования СМИ: зарубежный опыт", prieiga per internetą <http://www.medialaw.ru/publications/zip/76/sam.htm>)

Paskutinį kartą atnaujinta: 2011-04-11 21:08
 
Share |
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media