Renginiai

Daiva Červokienė

Susitikimai rašytojo sodyboje

Rašytojas Romas Sadauskas, gimęs Marijampolėje, mokęsis Veisiejuose, o vidurinę mokyklą baigęs Druskininkuose, aštuntą vasarą leidžia savo sodyboje Demeniškių kaime, Lazdijų rajone. Pagalvotum, kad jis pabėgo nuo miesto šurmulio į kūrybinės vienatvės salą. Beje, rašytojas neslepia, kad nors čia daug dirba fiziškai, nes net nušienauti žolę nelengva rasti talkininkų, beveik visi pastarųjų metų jo kūriniai gimsta būtent Demeniškėse.

Bet ne tik kūryba R. Sadauskui rūpi kaime. Jis sugeba kasmet, dažnai net ne po kartą sukviesti gausų būrį kultūros darbuotojų į savo sodybą: čia vyko ir „Poezijos pavasario" renginiai, ir Tarmių atlaidai, daug kitų švenčių, į kurias suvažiuoja bemaž šimtas svečių iš visos Lietuvos.

Turbūt visuose šiuose renginiuose dalyvavusi ūkininkė Nijolė Bružienė pastebėjo, kad Demeniškėse sodybą su žmona Irena įsigijęs rašytojas R. Sadauskas netruko jo gyventojus (žinome tik norinčius) sukviesti pasiklausyti poetinio žodžio ir susipažindinti su būriu šalies rašytojų, pabendrauti su įvairiais žmonėmis ir išgarsino šį kaimelį - apie jį parašė dviejų dalių eseistinį romaną „Gyvenimas prie vieškeliuko: Demeniškių paveikslėliai".

Demeniškių tradicijų virtinė

Tradiciškai visi Tarmių atlaidai pradedami pagerbiant atsisveikinusius su šiuo pasauliu Demeniškių kaimo gyventojus ir tuos, kurie nors kartą viešėjo Tarmių atlaiduose kaime: primenant jų pavardes ir kūrybą. Antroji tradicinė Tarmių atlaidų dalis: kūrybos skaitymai prie paminklo nežinomam poetui, kurį R. Sadauskas pastatė savo sodybos kieme, toje vietoje, kur rado plokščią, panašų į antkapinį akmenį.

Tradiciškai aplankytos ir neveikiančios Demeniškių kaimo kapinaitės, kuriose paskutinis žmogus, kažkoks Motiejus Andrulonis, buvo palaidotas 1913-ųjų birželį, lygiai prieš 100 metų, ir kurios buvo uždarytos po vyskupui ir gubernatoriui rašytų skundų, kad čia laidojama senoviškai, pagal pagoniškas, o ne krikščioniškas tradicijas. Tai R. Sadauskas sužinojo iš garsaus šviesios atminties šio krašto kraštotyrininko Juozo Petrausko. Tradiciškai pagerbti Petrai, mat šventė paprastai vyksta paskutinį birželio šeštadienį, apytiksliai apie Petrines. Šįkart šventėje buvo tik vienas šį vardą nešiojantis žmogus - kelininkas iš Birštono Petras Tertelis, pastovus, bet tylus atlaidų dalyvis.

Apie tremtį ir tremtinius

Šįkart viena Tarmių atlaidų dalis buvo skirta pokalbiui apie tremtį ir tremtinius. Po R. Sadausko (jis yra mokytojo tremtinio sūnus, jam grįžus į Lietuvą šeima neturėjo teisės įsikurti gimtosiose ar gyventose vietose, arčiausiai jų Sadauskams nutūpti leista Veisiejuose) prisiminimų ir pasvarstymų apie šį nelengvą, sudėtingą mūsų tautos istorijos etapą savo, kaip partizano dukros, prisiminimais pasidalijo Kapčiamiesčio mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ir miestelio folkloro ansamblio vadovė Birutė Jarmalaitė-Stacevičienė. Jos tėvas kažkada vadovavo Eržvilko vidurinei mokyklai ir buvo partizanų vadas.

Poetė Meilė Marija Kudarauskaitė prisiminė, kad jai su broliu prabilus apie neskanius pietus, tremtyje buvęs jos tėvas paklausė, ar jie žino, kokie gali būti skaniausi pietūs. Kai vaikai atsakė nežiną, jis ištarė, kad tai iš arklio mėšlo išrinkti avižų grūdeliai, kuriuos nutrindavo sniegu. Jeigu ne buvusios jo mokinės retsykiais jam atnešamos virtos bulvių lupenos, jis tremtyje nebūtų išgyvenęs.

Bardo Alberto Antanavičiaus-Šekspyro sukurtos ir atliktos dainos irgi atskleidė daug tremtinių gyvenimo detalių ir išgyvenimų.

Tarmiško žodžio variacijos

Prie paminklo nežinomam poetui pirmasis savo kūrybą lietuviškai ir senąja prūsų kalba stojo skaityti miškininkas, Novaraisčio ornitologinio draustinio įkūrimo iniciatorius Antanas Aleknonis iš Lekėčių (Šakių r.) su žmona Eugenija. Po jo aukštaitiškai savo kūrybą skaitė poetas Vladas Braziūnas, šia tarme aukštaičio nuo Papilio Kazio Binkio „Tamočių bekepurį" prakalbino poetė žemaitė, nemažai gyvenusi ir Aukštaitijoje M. M. Kudarauskaitė. Žemaitiškai savo kūrybą skaitė režisierius, šių metų prestižinės Lietuvos žurnalistų sąjungos Vinco Kudirkos premijos laureatas Justinas Lingys, pedagogė Nijolė Lukošiūtė, sostinės Totorių gatvės vaikas, ją tėvas žemaitis nuo Sedos išmokė kalbėti ir žamaitiškai.

Žinoma, daugiausia skambėjo dzūkų klegesio. Punsko krašto atstovė, rašytoja ir Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininko pavaduotoja Birutė Jonuškaitė bei Sigitas Birgelis kalbėjo savo krašto dzūkišku dialektu. Be paties vyriausio atlaidų „vyskupo" R. Sadausko, šia tarme kalbėjo, skaitė poeziją ar dainavo etnolgogė Marija Liugienė, žurnalistas, poetas ir bardas Albertas Antanavičius-Šekspyras, solistas Danielius Sadauskas, kultūros darbuotojas Juozas Žitkauskas, Kapčiamiesčio etnografinio ansamblio dalyviai su savo vadovais Birute ir Vytautu Stacevičiais. Prienų krašto atstovai - bibliotekininkė Genutė Mačiūtė, žurnalistė Ramutė Šimukauskienė bei kelininkas Petras Tertelis - atstovavo suvalkiečių ir dzūkų sandūros šnektoms.

Šį poetinį bruzdesį paįvairino Kapčiamiesčio vidurinės mokyklos jaunųjų gamtininkų, vadovaujamų mokytojos Birutės Dambrauskienės, Panevėžio r. Smilgių vidurinės mokyklos mokinių tarmiškai suvaidinti vaizdeliai ir bardo Alberto Antanavičius-Šekspyro sudainuota daina „Demeniškių vakarai", vadinama Demeniškių himnu. Labai jautriai nuskambėjo ir M. Liugienės perskaitytas vienas pirmųjų R. Sadausko tarmiškai parašytų eilėraščių „Lakia žūsys", kuriam melodiją pritaikė ir mėgo dainuoti jos šviesios atminties sesuo Birutė Zalanskaitė.

Susišnekėti galima

Ar skirtingų tarmių atstovams nekyla sunkumų susikalbėti? Nors Tarmių atlaiduose visi susirinkusieji stengėsi kalbėti savo tarme, sunkumų suprasti vieniems kitus nekilo. Bet ne visada būna taip. Štai R. Sadauskas prisiminė, kaip su šviesios atminties profesoriumi Česlovu Kudaba nuvykę prie Medvėgalio kalno ir pabandę žemaičiuoti turėjo greitai sprukti, mat vietiniai bernai, pastebėję, kad jie apsimetinėja, jau ketino duoti jiems kailin.

„Esu įsitikinęs, kad jokios tarmės išmokti negalima. Galima, tarkime, išmokti dzūkuoti, bet ne kalbėti tikra dzūkų tarme", - sakė rašytojas R. Sadauskas, pastebėdamas, kad ir pradėti rašyti dzūkiškai jam nebuvo lengva: konsultavosi su keliais šalies kalbininkais, o „išeiti į viešumą" su savo tarmiška kūryba pasiryžo tik perskaitęs Viliaus Būtėno beletristinius vaizdelius dzūkų tarme.

R. Sadauskas apgailestavo, dzūkiškos tarmės kaime jau girdi mažai, žmonės nekalba taip, kaip tėvai kalbėjo. Pasak jo, etnografiniai regionai jau praradę savo kalbas, nes žmonėms didelis autoritetas yra televizijos kalba, tik žemaičiai atkakliau laikosi.

O po numatytos renginio programos žmonės tą vasaros šaštadienio pavarę neskubėjo skirstytis. Norėjosi pasidairyti po tarsi muziejumi tapusią rašytojo sodybą, kurioje yra daug iš pastogių ir patvorių surinktų šio krašto rakandų, pasidžiaugti plevenusia poetiška dvasia, ramia Demeniškių kaimo aplinka, natūralia gamta, gražiu bendraminčių sambūriu ir bendravimu, dzūkišku šeimininkų vaišingumu. Prieš išvažiuodami daug kas nusifotografavo prie sodybos vartus saugančio seno jotvingio. Ir nors R. Sadauskas užsiminė, kad tai - gal jau paskutiniai Tarmių atlaidai jo sodyboje („sveikata nebe ta"), tuo nesinori tikėti, juk „paskutinę" savo knygą rašytojas sakė pristatęs, o dabar ne vienam atlaidų dalyviui prisipažino sukąs galvą, kaip išleisti dzūkų tarme parašytą trečią savo knygą „Su Dzievuliu".

                                             Demeniškių kaimas, Lazdijų rajonas

Iš „XXI amžiaus"