2020 m. liepos 8 d., Treciadienis

Aktualijos

*print*

Archyvas :: Sėkmingas bedrapavardžių tandemas – dokumentiniame filme “Prie rugių ir prie ugnies”

2010-03-26
 
Erikos Straigytės nuotraukoje: praėjusiais metais Justinui Marcinkevičiui buvo įteikta Lietuvos žurnalistų ir Rašytojų sąjungų bendrai teikiama Vaižganto premija

Erikos Straigytės nuotraukoje: praėjusiais metais Justinui Marcinkevičiui buvo įteikta Lietuvos žurnalistų ir Rašytojų sąjungų bendrai teikiama Vaižganto premija

Simonas Ropė

 

Poeto Justino Marcinkevičiaus susitikimai su jo kūrybos gerbėjais – tarsi įdagu pažymėti. Kitokie savo paprastumu, bet labai šilti, nuoširdūs, pakylėti ir kitus keliantys… Tokios mintys neapleidžia net tuomet, kai mindžikuoji už durų Rašytojų klube kartu su būriu į salę taip ir nepatekusių vilniečių.

 

Dar kitokias mintis – neretai tik emocijomis perteiktas, o gal akių spindėjimu – girdi iš tų, kurie buvo greta Poeto, kalbėjo su juo, gaudė ir atsargiai širdyje nešėsi kiekvieną prasmingą žodį. Po to kitiems pasakojo, kad tokio įsimintino kūrybos vakaro ir tokio kontrasto – neregėto paprastumo ir asmenybės didumo – seniai neregėję, nejutę…

 

O netrukus visi Just.Marcinkevičiaus kūrybos gerbėjai galės pasidžiaugti dar vienu susitikimu su Poetu. Balandžio 3 d. 19 val. 20 min. per Lietuvos televiziją bus rodomas iškilaus kūrėjo 80-mečio proga Lietuvos televizijos ir studijos „A propos“ sukurtas dokumentinis biografinis filmas „Prie rugių ir prie ugnies“.                                                                                                           

 

Pasak režisierės Agnės Marcinkevičiūtės, filmo pavadinimas „Prie rugių ir prie ugnies“ simbolizuoja harmoningą žmogaus buvimą žemėje, tvirtas tradicijas ir vietą po saule. Rugiai – žmogaus kilmė, jo buvimas gamtos dalimi, ugnis – žmogus, kūryba, kultūra ir civilizacija.

 

„Aš iš tų žmonių, kurie nemėgsta kameros, tačiau visa komanda elgėsi taip atsargiai, kad manęs nenubaidė, – pasakodamas apie filmavimą juokėsi J. Marcinkevičius. – Pačiame filme gal daugoka mano prisiminimų, bet kas gi yra tas žmogus, jeigu ne jo prisiminimai? Režisierė jautriai ir savitai „pagavo“ juos ir perkėlė į ekraną.“

 

Filmo režisierė A. Marcinkevičiūtė: „Mintis prakalbinti Justiną Marcinkevičių kilo 2005 metais po pokalbio su lituaniste Živile Bandoriene, kai drauge svarstėme, kokio filmo reikėtų jaunimui, mokykloms. Tokio, kuris kalbėtų apie užmirštas vertybes, apie „nemadingą“ tautiškumo idėją. Kūrybos  kelias buvo sudėtingas ir kiek ilgokas, tačiau filmas, mano nuomone, pasirodo pačiu laiku. Jame daug kalbama apie gerumą, o tai ypač svarbu šiandien, kai mums visiems yra sunku.“

 

Ramus ir nuoseklus pasakojimas, būdingas A. Marcinkevičiūtės darbams, leis nuodugniai pažinti išskirtinę asmenybę, kūrėjo kelią ir brandą. Nemaža filmo dalis skiriama ir Lietuvos valstybės idėjai, užimančiai svarbią vietą J. Marcinkevičiaus kūryboje. Tačiau svarbiausia, kad filmas sukuria atvirumo ir artumo pojūtį, žiūrint jį lengva už didelių nuopelnų, už visų garbingų titulų pamatyti paprastą ir kuklų žmogų, su juo kartu aplankyti tėviškę, paglostyti šimtametę obelį ir pasidžiaugti gausiu Marcinkevičių būriu.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2010-03-26 15:01
 
 
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media