Jaunojo žurnalisto užrašai

Vakaris Vingilis

Gyvename technologijų amžiuje, šiomis dienomis mūsų nebestebina robotai, siurbiantys namus, įvairūs elektriniai paspirtukai, riedžiai. Bet pamąstykime, kaip pasaulis atrodys po dešimties metų?

Galbūt miestų gatvėmis kursuos autobusai be vairuotojų, mokyklose mokytojus pakeis robotai, o medicina pažengs į priekį ir robotai galės gydyti paprasčiausias ligas. Visa tai įmanoma, nes žmonija jau juda link to. Įsivaizduokime, kad nuėjus į mokyklą mus anglų kalbos mokys mokytojas robotas. Peršalus – mums vaistų išrašys gydytojas robotas.

O galbūt, jei šiandien nestabdysime aplinkos taršos, žmoniją ištiks katastrofa, nebeužteks geriamojo vandens, kvėpuosime užterštu oru ir gyvensime niūrioje tikrovėje, kurią šiandien galime pamatyti tik kino filmuose.

Kas bus mūsų seneliams, mačiusiems, kaip sparčiai vystosi žmonija nuo kompiuterių, užimančių pusę kambario iki telpančių į kuprinę... Galbūt jie nebesugebės prisitaikyti prie tokios sparčios žmonijos raidos.

Į šiuos klausimus galėsime atsakyti tik palaipsniui bėgant metams ir besikeičiant žmonijai.

Galbūt įvairių fantastinių filmų herojų gebėjimai bus realūs, žmonėms tereikės užsidėti raudoną kostiumą ir jie jau galės skraidyti lyg paukščiai, bėgti tokiu greičiu lyg būtų automobiliai greitkeliuose. Deja, kol kas tai tik žmonių svajonės žiūrint fantastinius filmus, bet kas žino, galbūt po daugelio metų tai taps įmanoma...

Paklausus kitų, kaip jie įsivaizduoja pasaulį po dešimties metų, daugelis susimąstę atsako, jog pasaulyje sparčiai dominuos robotai, atlikdami paprasčiausius ir kasdienius darbus, tokius kaip namų tvarkymas, maisto gaminimas ir indų plovimas. Kiti atšauna, kad kompiuterija tikrai pažengs į priekį, atsiras kvantiniai kompiuteriai, kurie visiškai pakeis pasaulį…

Kai kurie teigia, kad susisiekimas visame pasaulyje tikrai sparčiai keisis, atsiras lėktuvai, kurie skraidys iš vieno taško į kitą kur kas greičiau nei dabartiniai, jiems reikės mažiau kuro, o tai reiškia, kad mažiau bus teršiama aplinka. Visi automobiliai taps elektriniai ir visiškai neterš aplinkos, miestų gatvėmis jie riedės daug tyliau nei dabartiniai, varomi kuru iš naftos produktų ar dujų. Japonų sukurti greitieji traukiniai, riedantys dukart greičiau nei tradiciniai, išplis ir bus visose pasaulio šalyse. O štai laivai, kurie dabar gana lėtai plaukia ilgus atstumus, taps daug greitesni.

O kur gyvens ir ką valgys ateities žmonės, žinant, kad jų sparčiai daugėja? Daugelis mano, kad ateityje miestuose bus statomi daug aukštesni gyvenamieji daugiabučiai namai, kuriuose bus labai greiti liftai, gebėsiantys pakelti dar didesnius žmonių srautus. O štai maistas taip sparčiai nesikeis, tai reiškia, kad žmonės valgys panašiai kaip ir dabar.

Augant žmonių skaičiui, kaip ir dabar neišvengsime nusikalstamumo, bet bausmės keisis: mažiau žmonių atliks bausmes kalėjimuose, o bausmę atlikinės laisvėje, sekami įvairių išmaniųjų stebėjimo įrenginių ir gyvendami socialiai atsakingoje visuomenėje, kuri kitaip žiūrės į nusikaltėlius.

Manoma, kad pagaliau baigsis religiniai nesutarimai, žmonės į kitas religijas žiūrės tolerantiškai, gerbdami kitų tikėjimą ir jo išpažinėjus. Jie susitelks į Dievą ir vidinės ramybės bei santarvės atradimą…

Kad tai pasiektų, žmonijai dar tikrai reikia padirbėti einant lėtai žingsnis po žingsnio, neišvengiant klaidų, bet kas žino, gal kažkada tai pasieksime.

***

Po dešimties metų.

Man 25 metai. Rytas prasideda pabudimu lovoje, kuri automatiškai pasikloja, kai ji nenaudojama, kvapnia kava, kurią automatiškai pagamina kavos aparatas, kuris vos išgirdęs žadintuvo signalą ją pradeda ruošti. Tada seka pusryčiai, pagaminti moderniojo roboto, kelionė į darbą, kuri pasikeitusi labai kardinaliai nuo benzinu smirdančių ir grėsmingai dardančių miesto autobusų iki tylaus ir itin greito metro traukinio, o štai jame sėdint komfortiškose sėdynėse ir įsijungus daug patobulėjusius telefonus tikrinu Instagram’ą ir laikas kelionei iki darbo greitai praeina. Užkylu liftu į darbovietę, įsijungiu kompiuterį ir rašau intriguojančius straipsnius apie šios dienos įvykius. Net nepastebiu, kaip praeina diena, nes dirbu mėgstamą darbą, o man labai padeda pakitęs pasaulis su tikrai reikalingais ir naujais išradimais bei technologijomis.

/Tekstas sukurtas Jaunųjų žurnalistų klube, vad. Erika Straigytė;

moksleivis (15 m.) su šiuo rašiniu dalyvauja konkurse "Mano pasaulis po 10 metų"/