Po dešimties metų visas pasaulis bus kitoks. Keisis ne tik žmonių mąstymas, bet ir įvairios inovacijos. Ligoninėse patobulės technika, tikrus daktarus keis robotai, medikamentus ‒ skaitmeninis švitinimas. Įsivaizduokime paprastus žmones ir jų buitį: net ir dabartinius puodus ir siurblius keis automatiniai robotai, patys savo dirbtiniais intelektais keičiantys funkcijas.

Gatvėse bus įprasta matyti tarp žmonių besitrinančius robotus, perkančius drabužius, jiems pritaikytą maistą. Dabar net ir paprasti išradimai atrodo neįprasti, tad įdomu, kaip po dešimties metų į savo civilizaciją kuriančius robotus reaguos žmonės? Ar tokia ateitis žmones trikdys, ar jie gebės prisitaikyti? Mano močiutė su seneliu vargu ar puikiai tai priimtų, bet galimybėmis naudotųsi. Labiausiai medicinos ir švietimo srityse.

Įsivaizduojant iš mano perspektyvos, turbūt svarbiausias išradimas man būtų į žmogaus organizmą įmontuojamos ląstelės, leidžiančios insuliną. Tai padėtų ne man vienai, o daugybei vaikų, kankinamų šios ligos. Ir kainos ateities pasaulyje būtų daug pakenčiamesnės ir pasiekiamos kiekvienam. Pasaulyje vyrautų taika ir lygybė, niekas neskirstytų žmonių pagal rasę, darbą ir pažiūras. Pasaulis būtų geresnis...

Tik kyla klausimas, ar žmonės, supami tokios dirbtinio intelekto visuomenės, nepraras savo sielos? Ar puikios gyvenimo sąlygos jų neišpaikins, ar neatitrauks jų minčių nuo tikrovės? Ar žmonės nepamirš, ką reiškia turėti savo nuomonę, nesutikti su kitu, diskutuoti? Ar nepamirš, ką reiškia branginti, turėti vertybes, mylėti? Ar tik jie netaps bejausmiais?

Šį tekstą rašau, sėdėdama kabinete, kuriame kitu laiku vyksta užsiėmimai Dauno sindromu sergantiems vaikams. Susimąsčiau apie juos, ar po dešimties metų jie bus nė kiek neišsiskiriantys iš kitų, galbūt visai neypatingi? Gal ateityje šių žmonių potyriai pravers? Gal jų pasakojimai atvers žmonėms duris į nesaldžią tikrovę?

Kalbant apie inovacijas, sergantiesiems bus žymiai lengviau gyventi. Mažės patyčių, daugės palaikymo grupių, galų gale, kaim kurie neįgalumai bus išgydomi. Tie, kurie neišsigydys, tikiuosi, nenuleis rankų ir vis vien sieks kažko nepaprasto. Knygoje skaičiau neseniai, kad šią negalią turintys žmonės buvo labai vertinami. Dabartiniame amžiuje būtų lyginami su genijais.

Tačiau dabar Dauno sindromu sergantiems žmonėms tenka glaustis palaikymo grupėse. Savo jausmus, kuriuos sunku perteikti žodžiais, jie lieja mene. Dabar tai rašydama, žvelgiu į jų piešinius ir matau, kiek daug jie regi mus supančiame pasaulyje. O regi žymiai daugiau, nei mes. Gal mums tai suprasti dar sunku, o gal tai suprasime tik po dešimties metų?

/Tekstas sukurtas Jaunųjų žurnalistų klube, vad. Erika Straigytė;

moksleivė su šiuo rašiniu dalyvauja konkurse "Mano pasaulis po 10 metų"/

Paskutinį kartą atnaujinta: 2018-09-18 15:56

Atgal