Jaunojo žurnalisto užrašai

Aistė Pugačiauskaitė

Užklupus niūriai dienai, kai viskas slysta iš rankų, o šypsena veide neįstengia pasirodyti, išsipasakoti tampa būtinybe. Bėda ta, jog daugelis mūsų dienos gale liekame vienui vieni ir atsiremti į petį nelieka kam. Virtualaus pasaulio apsupty žmonės linkę savo liūdnas emocijas užglaistyti, spoksodami į socialinius tinklus. Tačiau ar tai tikrai geras būdas kovoti su savo emocijomis? Galbūt kartais mums užtektų tik... popieriaus lapo?

Dienos puslapių rašymas gali tapti ne tik vieta išsikalbėti, bet ir išrašyti savo emocijų kaitą, pažymėti daug laimės atnešusį momentą ar net pamedituoti! Nors į rankas pasiimti popieriaus lapą ir tušinuką dažnam šių dienų internautui skamba archajiškai, tai gali paskatinti savęs pažinimo procesą, prioritetų susidėliojimą.

Gimnazistė Ūla Selevičiūtė, dienoraštį rašanti jau nuo aštuonerių metų, dienos puslapių pildymą prilygina nemokamam psichologui, kuris jai padeda suprasti ir kontroliuoti emocijas. Toks pašnekovės teiginys dar kartelį įrodo, jog dienoraštį rašyti ir jo naudą pajusti gali visi, nepriklausomai nuo kiaulės taupyklės saugomo pinigų kiekio.

Reikia pripažinti, jog šių dienų pasaulyje tikrąjį „aš“ paliekame kažkur labai giliam širdies kampe. Norime apsimesti tuo, kuo nesame – socialinės medijos įteigusios, jog išeiti už standartų ribų yra keista, o liūdėti – nepriimtina. Šioje situacijoje dideliu pagalbininku vėl tampa dienoraštis. Pradedant rašyti labai svarbu nepamiršti, jog tai nėra skirta socialinių  tinklų įrašui, o viso labo pačiam sau. Tai suvokus dienoraštis tampa erdve ne tik rašyti, bet ir kurti, piešti, varvinti ašaras ar net rimuoti eiles (juk niekas to net akies krašteliu nematys!).

Dienos metu patirtų vargų ir džiaugsmų užrašymo nauda aiški ir kelia motyvaciją pradėti pildyti užrašinės puslapius. Vienintelis stabdis rašymui yra klausimai – o kas jei mano mintis netyčia perskaitys kiti? Kas jei neturiu talento rašyti ar pasakoti? Gali pasireikšti ir laiko ar motyvacijos stygius. 

“Vienintelis rašytojas, su kuriuo gali lygintis, yra tas, kuriuo vakar buvai tu“, kartą yra pasakęs įvairius rašymo metodus nagrinėjantis knygų autorius David B. Schlosser. Remiantis šia citata, galimybė rašyti sau tampa ir tobulėjimo stigma. Jei baiminamasi scenarijaus, „o kas bus jei mano dienoraštį kas nors ras ir perskaitys?“, ar baisu, jog ateityje gali tapti gėda skaityti praeities rašliavas, reikia prisiminti – tai taps pokyčio ir tobulėjimo, geresnės savo versijos įrodymu.

Daug dienoraščio puslapių parašiusi Ūla Selevičiūtė sako, jog skaitant seniau parašytas istorijas nesidaro gėda. Atvirkščiai – pašnekovė teigia pamačiusi ryškius savo rašymo stiliaus pokyčius, pasaulėžiūros kaitą. „Labai smagu po kiek laiko atsiversti ir matyti, ką tuo metu galvojai, kuo gyvenai,“ - atvirauja Ūla.

Gimnazistė taip pat pateikia ir keletą patarimų, kuriuos atrado rašant. Kalbant apie laiko ar motyvacijos stygių sako, jog svarbiausia yra neperspausti. Svarbu neužsibrėžti per didelių tikslų kaip, pavyzdžiui, kasdien prirašyti po du puslapius. Didelių lūkesčių neišpildymas pradangins motyvaciją rašyti ir baigsis spintelėje dulkančiu dienoraščio sąsiuviniu. Kalbant apie jau prieš tai minėtą baimę, jog kažkas perskaitys parašytas dienoraščio eilutes, Ūla sako, kad tai buvo viena didesnių jos baimių, tačiau bėgant laikui supratusi – tai tik trukdo mintims lietis laisviau. „Manau, mano geriausias patarimas –  rašyti viską, ką nori, ir nesijaudinti dėl tokių dalykų kaip “ką kažkas pagalvos, jei perskaitys”, pripažįsta pašnekovė.

Gali būti, jog skaitydami šį tekstą pagalvojote – „na ne, dar niekada nesu rašęs, o tuo labiau pajutęs malonumo rašyti“. Verta atsiminti, kad rašytojais bent keliskart esame tapę mokyklos suole. Lietuvių kalbos mokytoja Vilma Busilaitė, savo mokiniams rašymo užduotį pateikia kartą per dvi savaites. Tokie mokykliniai rašiniai gali atlikti ir dienoraščio funkciją, suteikti vietos išsakyti savo užslėptas mintis. Ypatingai tiems mokiniams, kurie prie apie kasdienį rašymą nė nesusimąsto.

Nors lietuvių kalbos mokytoja pripažįsta, kad mokinių, kurie džiūgautų gavę rašymo užduotį, ir nėra daug, tie, kuriems ši užduotis kelia pasimėgavimą, tampa neprastų darbų autoriais.

Pedagogė tikina, jog kartais visai netikėtai sulaukianti mokinio išsikalbėjimo ar atsivėrimo rašant kūrybinį tekstą. „Tie mokiniai kurie, sakykim, tylesni, ramesni, būna, nustebina savo rašiniu. Manau, kartais tai gali įtakoti mokiniui patinkanti tema“. Paklausus, į kurią pusę dažniausiai krypsta mokinių mintys, mokytoja pripažįsta, kad pykčio kupinų rašinių sulaukianti retai. „Daugiausiai mane stebina mokinių kūrybiškumas iš teigiamos pusės, manyčiau, tai pas mokinius atsiranda iš dažnesnio knygų skaitymo, televizijos žiūrėjimo. Nuoskaudos mokinių rašiniuose beveik nesu sulaukusi, atsimenu tik du piktesnius rašinius“, sako mokytoja.

Taigi, rašymas, nesvarbu – mokyklos suole ar savo užrašų knygutėje, gali atverti platesnį pasaulio matymo kampą, sužadinti vaizduotę ir padėti emociškai atsigauti nuo per dieną išgyventų įvykių. O tie, kurie vis dar nedrįsta pradėti rašyti dienoraštį, turėtų atsiminti kiek mažai ši veikla reikalauja – tik rašiklio ir popieriaus lapo.

/Tekstas sukurtas Jaunųjų žurnalistų klube, vad. Erika Straigytė; teksto autorei 16 m./