2020 m. liepos 8 d., Treciadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Kūrybos artelė

*print*

Archyvas :: Pas menotyros knygos autorę, dirbančią… policijoje

2010-03-05
 
Alberto Švenčionio nuotraukoje: pirmame plane - publikacijos autorius, LŽS narys,                                                    laikraščio “Kaišiadorių aidai” redaktorius Jonas Laurinavičius

Alberto Švenčionio nuotraukoje: pirmame plane - publikacijos autorius, LŽS narys, laikraščio “Kaišiadorių aidai” redaktorius Jonas Laurinavičius

Jonas Laurinavičius

 

Kai pasirodė knyga „Kaišiadorių Kristaus Atsimainymo katedra“, buvo malonu išgirsti, jog knygos autorė Renata Drulienė gyvena Kaišiadorių rajone. Bet jos pavardės neteko užtikti jokioje spaudoje, tad ir kilo klausimas: kas ji?

 

O atsakymas suglumino: ji dirba Kaišiadorių policijos komisariate, Prevencijos poskyryje.

Kas  bendro tarp darbo policijoje ir knygos, kurioje, kaip pažymima anotacijoje, „rašoma apie Kaišiadorių Kristaus Atsimainymo katedros raidą nuo 1906 m. iki 2007 m., architektūros stilistinį sprendimą, interjero dekorą, bažnytinės įrangos ir altorių ikonografinę programą bei meninę raišką“? Pasirodo, R. Grinkevičiūtė - Drulienė studijavo menotyrą Vytauto Didžiojo universitete. Tyrinėjimams Kaišiadorių katedrą irgi neatsitiktinai pasirinko - nors tėvai gyveno Kaune, ten Renata baigė ir vidurinę mokyklą, taikomosios dailės technikumą, bet Kaišiadoryse gyveno jos močiutė, kilusi nuo Neprėkštos (Palomenės sen.). O kai močiutė ėmė negaluoti, reikėjo ją prižiūrėti, slaugyti, tai ir tėvai čia atsikėlė.

 

Be gražių vaikystės prisiminimų apie Katedrą, Renatai buvo ir patogu čia pat naudotis vyskupijos kurijos archyvais,  Kaišiadorių muziejaus ir kita medžiaga. Jau trečiame kurse Renata buvo pasirinkusi meniniu požiūriu nagrinėti Kaišiadorių katedrą - iš pradžių vieną altorių (Švč. M. Marijos Dangaus Karalienės), paskui ir visą Katedrą. Tai buvo jos diplominis darbas.

 

Jis kurį laiką gulėjo VDU archyve. Po kelerių metų R. Drulienei buvo pasiūlyta diplominio darbo pagrindu parengti knygą. Tam reikėjo dar nemaža darbo ir laiko. Tačiau Renata mielai sutiko tai padaryti - knyga buvo parengta. Joje R. Drulienė rašo: „Kadangi Katedra yra ganėtinai naujas sakralinio meno tyrinėjimų objektas, rašant šį darbą teko remtis autentiška, niekur nepublikuota sakraline bei dokumentine archyvine medžiaga, kuri suteikė tekstui išskirtinumo ir autentiškumo“. Tai pirma tokio pobūdžio knyga apie Kaišiadorių vyskupijos Dievo namus. R. Drulienė užsirekomendavo kaip talentinga, daug žadanti menotyrininkė.

 

Beliko laukti jos naujų tyrinėjimų, naujų knygų. Bet, matyt, reikės gerokai palaukti. Menotyrininkės duona neskalsi. Kaišiadoryse tokių specialybių žmonių tarsi nereikia, o jei ir reikia, tai atlyginimai be galo maži. Į didmiesčius neprivažinėsi - brangios kelionės. O šeimoje - dvi dukros, abi moksleivės. Vyras Saulius Drulia - to paties Policijos komisariato operatyvaus valdymo poskyrio darbuotojas. Iš jo vieno atlyginimo būtų nelengva gyventi, tad taip menotyrininkė R. Drulienė ir atsidūrė Prevencijos poskyryje. Darbu patenkinta. O menotyra - kaip laisvalaikio užsiėmimas.

 

Tačiau ką gali žinoti, gal kada nors sulauksime dar ne vienos R. Drulienės knygos, bažnyčių meno kūrinių tyrinėjimų. Ją domina Palomenės bažnyčia. Išskirtinio dėmesio verta Gegužinės bažnyčia (tokių mūrinių bažnyčių Lietuvoje tėra penkios). Beje, menu domisi ir abi dukros - Kristina ir Evelina, Kaišiadorių meno mokyklos mokinės. Tad belieka laukti.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2010-03-05 13:06
 
 
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media