Kūrybos artelė

Antanas Vaidelys

Lietuvos žurnalistų sąjungos nario, Kauno kolegijos dėstytojo Ričardo Venckaus vaikystė prabėgo Žemaitijoje, Skaudvilės miestelyje. Pirmieji pokario metai jam buvo labai sunkūs. Skaudžios atminties jo tėvas iš Sibiro į Lietuvą negrįžo. Ričardas iki šiol nežino, kur jis palaidotas. Per Vėlines žvakutę  uždega ant kitų kapų...

Anuomet juoda duona buvo skanėstas. Bet, prisimena žurnalistas, prieš pradedant valgyti riekę, visada buvo klausiama, ar jau valgė kiti. Ta taisyklė – rūpintis ne tik savimi, bet ir kitais – įsiminė visam gyvenimui. Mūsų Ričardas, kaip mes jį vadiname, niekada abejingai nepraeis pro šalį, visada padės tam, kam  reikalinga pagalba, kiekvienam ras paguodos žodį.

Ten, Skaudvilėje, buvo ir pirmoji pažintis su knygomis bei žurnalais. Prieškario metais žmonės perskaitytų žurnalų dažniausiai neišmesdavo. Juolab knygų – jos būdavo pagarbiai saugomos. Namuose buvo nemažai prieš karą išleistų knygų ir žurnalų. Pokario metais juos saugoti buvo pavojinga. Bet kada galėjo būti surengta krata. Jei stribai būtų radę „buržuazinės literatūros“, šeima galėjo išdardėti pas „baltas meškas“. Močiutė surinko tas knygas, liepė gerai paslėpti, geriausia – sudeginti. Ričardas prisimena, kad iš jų iškarpė paveiksliukus, nuotraukas ir pasidėjo, kad kas nors išliktų.

Su vaikystės miesteliu atsisveikino anksti. Gyvenimas susiklostė taip, kad teko ragauti vaikų namų duonos. Jos skonis ir Klaipėdos mokykloje–internate, ir Kauno 5-uosiuose vaikų namuose Marvelėje ne visada buvo mielas. Darbo karjerą pradėjo tuometinėje V. Mickevičiaus-Kapsuko spaustuvėje. Tapo vienu geriausių tos spaustuvės linotipininku. Anais laikais linotipas buvo moderniausia tekstų rinkimo mašina. Išlieta tonos metalinių eilučių. Jei jas surikiuotume, nusidriektų šimtu kilometrų. Šiandien, kai tekstai renkami kompiuteriais, tai įsivaizduoti nelengva.

Poligrafininkai anais laikais buvo darbininkų klasės elitas. Jų darbas visada susijęs su knygomis, žurnalauis, laikraščiais, kitokiais leidiniais. Tekdavo bendrauti ne tik su korektoriais, bet ir tekstų autoriais – rašytojais bei žurnalistais. R. Venckus turėjo gerus mokytojus – Praną Martinkų, Steponą Skeivį, Joną Paulaitį, Giršą Garūną ir kitus. Jie mokė meilės ir pagarbos knygai, ragino mokytis, veržtis į žinių pasaulį. Mūsų Ričardas ne tik dirbo, bet ir mokėsi vakarinėje pamaininėje darbo jaunimo vidurinėje mokykloje. Ją baigęs, neakivaizdiniu būdu žurnalistiką studijavo Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultete, kurį baigė 1973 metais.

Knygos tapo jo gyvenimo draugėmis, o jų kolekcionavimas – neblėstančia aistra. Jei daugelis bendraamžių anais laikais labiausiai ieškojo „deficito“, negailėjo pinigų kokiems nors iš užsienio atgabentiems džinsams ar kitokioms prekėms įsigyti, tai Ričardas ieškojo senų ir retų knygų. Šiandien jo asmeninė biblioteka – viena didžiausių ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje. Joje – daugiau kaip 8 tūkstančiai knygų ir brošiūrų. Ne viena iš jų galėtų didžiuotis solidi biblioteka ar muziejus. Štai Ch. Hartknocho knyga „Senoji ir naujoji Prūsija“ (išleista 1684 metais), A. Krauzės „Lietuva ir jos gyventojai“ (išleista 1834 metais Karaliaučiuje), M. Balinskio „Vilniaus miesto istorija“ (išleista 1836 metais Vilniuje) ir daug kitų.

Čia ir egzemplioriai pirmojo Klaipėdos krašto lietuviško laikraščio „Lietuvininkų prietelis arba Klaipėdos ceitunga“, kurį 1849 metais leido spaustuvininkas Frydrichas Vilhelmas Horchas. Bibliotekoje – ne tik knygos. Greta jų – apie 2000 periodinių leidinių įvairiomis kalbomis, daugiau kaip 4000 atvirukų ir nuotraukų, sovietmečiu pogrindyje leisti laikraštėliai, žurnalai, atsišaukimai, kitokie spaudiniai, katalogai, programos, kvietimai, žemėlapiai, vizitinės kortelės, senieji vadovėliai. Tai praėjusio laiko atspindžiai, jų negalima rasti internete, juose užkonservuotas prabėgęs laikas, padedantis geriau suprasti, kaip tada gyveno žmonės, kuo domėjosi, kokia buvo jų buitis.

Į žurnalisto ir dėstytojo Ričardo Venckaus biblioteką visa tai pateko įvairiausiais keliais: jų ieškojo, pirko, mainė. Knygos buvo randamos palėpėse, senose spintose ir skryniose. Ne vieną jis  išgelbėjo nuo sunaikinimo. Jei kur nors pamatydavo retesnę knygą, kokios dar nėra bibliotekoje, stengdavosi ją įsigyti. „Kolekcionavimas,  pasišaipo pats iš savęs, - kaip dantų skausmas, kuris niekada nepraeina...“

Bendraudamas su kitais Lietuvos „knygiais“, R. Venckus nepraleido progų susitikti su gyvais lietuvių rašytojais – Vincu Mykolaičiu-Putinu, Juozu Paukšteliu, Juozu Baltušiu, Augustinu Griciumi, Antanu Venclova, Eduardu Mieželaičiu ir daugeliu kitų. Bibliotekoje – apie tūkstantis rašytojų, dailininkų, muzikų, kitų meno žmonių autografų.Nusipirkęs juostinį magnetofoną „Kometa-3M“, Ričardas pradėjo įrašinėti žymių žmonių balsus. Šiandien toje unikalioje kolekcijoje – šimtai įrašų. Galima išgirsti dailininko Kazio Šimonio, vaikų rašytojos Bronės Buivydaitės, vertėjo Antano Kanapecko, poeto Stasio Anglickio, rašytojo Juozo Grušo, literatūros tyrinėtojo  Jono Lenkučio, gamtininko Rimanto Budrio, skulptoriaus Bernardo Bučo, jo ir S. Nėries sūnaus Sauliaus, prieškario knygų leidėjo Felikso Maksvyčio, miškininko Antano Kvedaro ir daugelio kitų balsus.

Ričardo biblioteka ir kolekcijos – ne už septynių užraktų. Ji atvira visiems, kas domisi knygomis, senaisiais periodiniais leidiniais, kitokia spaustuvių produkcija, įvairiais praeities liudinin-kais .Sukauptų vertybių studijos paskatino Ričardą pamiklinti žurnalistinę plunksną. Jis parašė įžangą jo paties spaudai parengtai Kazio Zupkos eilėraščių rinktinei „Mergaitė su žibuoklėm“, yra antologijos „Lietuvių dvasininkai kūrėjai“, kraštotyrinio leidinio „Subartonių kraštas“ vienas iš autorių.Ričardas susidomėjo Kulautuvoje gyvenusios tragiško likimo rašytojos Stasės Jasiūnaitės gyvenimu ir kūryba. Jos kūryba sovietmečiu buvo ignoruojama. Pirmoji knyga išėjo tik po autorės mirties.

R. Venckaus knygoje „Pelkių liepsnelės beieškant“ pateikta ne tik užmirštos rašytojos kūrybos apžvalga, bet ir ją pažinusių žmonių, buvusių jos bendradarbių ir mokinių atsiminimų. Knygoje „Kai sutemos dengė baltąsias lankas“, skirtoje lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo šimtmečiui paminėti, apžvelgtas lietuvių raštijos „juodasis periodas“, parodyta, kaip tauta priešinosi spaudos draudimui. Pateikta retų nuotraukų, dokumentų faksimilių iš asmeninės dėstytojo kolekcijos. Toje knygoje yra ir skyrius „Pirmasis Lietuvoje poligrafijos muziejus“,  kuriame aprašytas Kauno kolegijoje veikiantis muziejus.  R. Venckus – jo įkūrimo iniciatorius, muziejui perdavė nemažai daiktų iš savo rinkinių.

Knygoje sukaupta įvairiausių eksponatų, atspindinčių poligrafijos raidą. Apžvelgta, kaip Lietuvoje kūrėsi ir plėtėsi spaustuvės, kokią techniką jos turėjo. Muziejų lanko ne tik kolegijos  studentai. Muziejus – tai puiki vieta leidybą ir poligrafiją studijuojantiems žmonėms susipažinti su būsimojo darbo istorija ir specifika. R. Venckus nuolat rengia atvirukų parodas Šv. Velykų, Šv. Kalėdų ir kitomis progomis. Daug ką sudomina senųjų leidinių parodos, skirtos Vasario 16-ajai ir kitoms svarbioms datoms: „Kaunas buvo turtingas leidinių“, „Lietuva – gėlė piliakalnių šventų...“ ir kitos.

Dėstytojas ir žurnalistas Ričardas Venckus stengiasi turtingą savo patirtį perduoti studentams. Jo nuomone, svarbiausia -  ne sukaupti daug žinių, o išmokti mąstyti, lyginti, vertinti, analizuoti. Datą ar pavardę galima rasti enciklopedijose ar internete, bet, neišmokus vertinti faktų ir reiškinių, iš to nebus daug naudos. Ričardas skatina studentus rašyti dienoraščius. Ekskursijos į literatūrines vietas, Vinco Kudirkos, Prano Vaičaičio ir kitų rašytojų muziejus ne tik padeda geriau suprasti jų kūrybą, bet ir didžiuotis tautos praeitimi, pamilti savąją kalbą, ugdo pilietiškumą. „Per 15 savo pedagoginio darbo metų, - sako R.Venckus, - nesutikau nė vieno studento, kuris neturėtų vienokio ar kitokio talento. Talentus būtina pastebėti ir ugdyti“.

Apie dar vieną Ričardo pomėgį žino mažai kas. Tai – meilė gyvūnams. „Mylėjau kiekvieną gyvą sutvėrimą, - prisimena jis. - O ypač gailėdavau avinukų, veršelių, kai sužinodavau, kad juos pjaus. Išbučiuodavau jiems snukučius, glostydavau ir verkdavau pabėgęs į mišką, pasislėpęs tarp medžių, sielojausi, kad nieko negaliu pakeisti...“. Dabar jo namuose – kalytė Mikutė, katė Micė ir katinas plėšikėlis Murka. Visi jielabai „priširišę“ prie šeimininko.

Mylėti žmones ir gyvūnus – taisyklė, kurios Lietuvos žurnalistų sąjungos narys Ričardas Venckus nepažeidžia. Jis apgailestauja, kad dar daug aplink mus žiaurumo, kad turto troškimas, jusliniai malonumai, pigi reklama valdo daugelio žmonių protus, kad tikrosios, amžinosios vertybės pakeičiamos laikinomis ir netikromis. Tačiau linkęs manyti, kad amžinoje gėrio ir blogio kovoje - nugalės gėris.