2020 m. vasario 20 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Kūrybos artelė

*print*

Archyvas :: Iš kolegos rankraščio – niekieno negirdėti žodžiai

2009-11-25
 
Ričardo Šaknio nuotraukoje: Jonas Vildžiūnas

Ričardo Šaknio nuotraukoje: Jonas Vildžiūnas

Lapkričio 29-ąją sukanka trisdešimt dienų, kai Kauno žurnalistus paliko ilgametis „Šviesos“ leidyklos, kuri buvo pirmoji ir paskutinė jo darbavietė, redaktorius Jonas Vildžiūnas. Petrašiūnų panteone palaidota urna su velionio  palaikais...

 

Apie puikų žmogų, kolegą, redaktorių, Lietuvos žurnalistų sąjungos narį liko  puikūs atsiminimai. O jis paliko šimtus savo redaguotų ir išleistų lietuvių kalbos bei literatūros vadovėlių moksleiviams. Liko mums ir Jono Vildžiūno parašyti, bet neišleisti prisiminimai apie tai, ką jis matė ir patyrė savo gyvenime.

 

Pateikiame kelis kolegos atsiminimų epizodus, kuriuos maloniai atidavė našlė Danutė Vildžiūnienė (iš rankraščio „Universiteto kiemas“).

 

---

 

KALNŲ GATVĖ KAUNE

Jonas Vildžiūnas

 

Mano mintyse tas Kauno kampelis buvo visai kitoks negu dabar. Kur Daukanto gatvė atsiremia į Žaliakalnio šlaitą, perkirtusi Kalnų gatvę (paskui vadinosi Putvinskio, Salomėjos Nėries, vėl Putvinskio), kairiajame jos kampe, stovėjo tvirti triaukščiai universiteto rūmai. Dabar toje vietoje Architektūros instituto rūmai. Visur aplink išsimėtę pagal Daukanto ir Kalnų gatvę kiurksojo rudi ir žali vienaaukščiai mediniai  namukai. Kalnų gatvėje, kiek siekia mano atmintis, stūksojo tik didžiuliai banko tarnautojų namai su daugybe butų,  pusiau uždaru  kiemu, atsiveriančiu į Aušros taką (vis dėlto bankininkų, jau tada, vos praslinkus keleriems metams po nepriklausomybės paskelbimo būta ne vargšų) senove dvelkiantys Jono Vileišio dviaukščiai rūmai su dviem kolonom priekyje.

 

Ir turbūt viskas iš gatvės prašmatnybių. Tarabildų vienaaukščio, kaip mums atrodydavo , paslaptingo mūrinuko gatvės pradžioje, netoli Gedimino gatvės,  prie tų prašmatnybių turbūt nereikėtų priskirti, jei ne tie cementiniai arkliukai, kurių jau nėra,  priešais paradines duris, pro kuriuos tėvai nepravesdavo, neleidę ant jų pajodinėti. Priešais universiteto rūmus, kitapus gatvės, kiek pakilęs ant aukštumėlės, stovėjo mano panelės Musytės taip pat nelabai prašmatnus namas su mansarda. Netoliese ir kitas privatus Kalnų gatvės namelis, statytas dar 1872 metais, kuriame dabar, žurnalistų rūpesčiu gražiai restauruotame  ir jau tapusiu rūmais, įsikūręs LŽS Kauno apskrities skyrius.

 

Į miesto pusę, prie Daukanto gatvės, garus pūtė ir šniokštė Kauno elektrinė, švedų statyta, ir greta, palei Donelaičio gatvę, jau tęsėsi Karo muziejaus sodelis, tik toli gražu ne toks kai dabar. Dabar ši Kauno vieta viena gražiausių ir ramiausių mieste, apstatyta moderniais kotedžais, gana  staiga išdygusiais tarpukaryje. Tokius namus tuo metu statėsi pinigingi žmonės, buržujais vadinti. Tarybiniais laikais aš leisdavau sau pajuokauti, kad tų žmonių , buržujais vadintų, nereikia smerkti, jiems paminklus statyti reikia, nes jie nespėję savo turtu nė pasidžiaugti, kitas ir skolų bankuose negrąžinęs, atsidūrė Vakaruose savo noru arba Rytuose, toli gražu ne savo noru, o namai liko, niekas jų nesirengė niekur gabenti, jie liko Lietuvoje ir juose žmonės gyveno tada, gyvena ir  dabar.

 

Namai liko, bet liko ir graužatis vieniems ir kitiems. Tiems, kas gyvena juose, ir tiems,  kas norėtų juose gyventi, buvę savininkai. Kažkas ne tik Sibirą žmonėms parinko, bet ir viskas, kas juos siejo ir sieja su gyvenimu, su žmonėmis ir ateitimi. Kaip subūrė juos kažkieno  ranka į vieną būrį be jų valios ir pasiklausimo, taip jie ir laikosi įsikibę vienas į kitą, tarsi ta jų lemtingoji diena būtų nubrėžusi neperžengiamą ribą ne tik  į ateitį, bet ir į praeitį, atskyrusi nuo viso to , kuo kažkada gyveno, nuo buvusių draugų ir kaimynų, visos tų laikų ir dabartinės aplinkos .

 

Matau save toje senojoje Kauno vietoje, prigludusioje prie Žaliakalnio kai dar nebuvo nei naujųjų modernių namų, nei dabartinio Kauno muziejaus su gražiuoju sodeliu, nei knygnešio,  nei  sėjėjo statulų, nei trumpalaiko Lenino paminklo prie buvusio didžiulio Lietuvos milijonieriaus Vailokaičio namų, per karą sugriautų iki pamatų, nei tos ilgakasės mergaitės, gyvenusios tuose namuose su kuria kartais padraugaudavome pavakariais. Su nostalgija prisimenu tas dienas ir tuos universiteto rūmus, kuriuos sugriovė, statydami Architektūros instituto rūmus. Kaune prireikia ką nors griauti, tarsi Lietuvoje vietos nebūtų. Toks darbas visoms valdžioms patinka .Gyvenome pačiuose universiteto rūmų antrame aukšte: įėjus iš dabartinės Putvinskio gatvės pro paradines duris, tiesiai laiptais, ir mūsų vieno kambario buto durys. Nedaug kas teišliko vaiko atmintyje, todėl ir pasakojimas bus fragmentiškas.           

 

Tas kambarėlis buvo ne tik vieta gyventi iš kaimo neseniai atklydusiems ir duonos ieškantiems bežemiams kaimo žmonėms, bet ir savotiška studentų priebėga. suvokti, kokie  dėdės ir tetos kartais, kai suskambėdavo rūmuose varpelis, skelbiantis paskaitų pertrauką ar pabaigą, čia susirinkdavo išgerti arbatos ir pasikalbėti. Tik kur kas vėliau supratau, kad kai kurie studentai rinkdavosi ne tik šiaip paplepėti, bet ir aptarti savo organizacinių reikalų, nes tada jau formavosi Lietuvoje tuo metu dar caro laikais susikūrusios  įvairių pažiūrų žmonių grupės.  Neatsiliko ir studentai.

 

Tikriausiai čia užsukdavo ir tuo metu studijavusios humanitarinių mokslų fakultete Salomėja Nėris ir Petronėlė Orintaitė, vėliau buvusios mano mokytojos. Kodėl nepaklausiu jų tada? Gal jos tada, po skambučio pertraukai buvo atėjusios vandens atsigerti? Rado mane vieną kokių ketverių metų pipirą ir vis dėlto paprašė vandens. Kadangi namie nieko nebuvo, tad aš, laimingas, kad galiu pasitarnauti tokioms gražioms panelėms, čiupau pasistiebęs iš spintelės stiklinę ir , prisėmęs iš kibiro vandens (vandentiekio bute nebuvo, reikėdavo atsinešti iš virtuvės pirmame aukšte) ėmiau ranką įkišęs  ją plauti, kad dar švaresnė būtų, nors, jei spintelėje stovėjo, vadinasi, buvo išplauta. Ir kaip nepasisekė! Panelės pasižiūrėjo, pasižiūrėjo, kaip aš plušu ir padėkojusios išsmuko pro duris. Aišku joms nepatiko mano terlionė, o aš taip norėjau joms įsiteikti. Šį nuotykį ir dabar kartais prisimenu ir vėl pajuntu kažkokią nuoskaudą.

 

Kiek  prisimenu, ir iš tėvų pasakojimų žinau, dažni svečiai pas mus būdavo studentai E. Meškauskas, Navikaitė, vėliau Meškauskienė, Valinčius ir daugelis kitų. Mūsų svečiai daugiausia būdavo kairieji, matyt, jie labiau mokėjo rasti kontaktą su paprastais žmonėmis (ko gero, ėmė pavyzdį iš rusų  “narodnikų” ar kokių kitokių). Jie tikri  komunistai nebuvo, jų lūpose nuolat skambėdavo Plechanovas, kai kas juos eserais laikė. Jiems nieko nereiškė bičiuliautis su universiteto sargu, kaip lygus su lygiu, ir tada, ir vėliau, kai universitetas persikėlė į Donelaičio gatvę, kur įsikūrė Humanitarinių mokslų fakultetas, į didžiuosius Vytauto Didžiojo universiteto rūmus. Tada dar tebegyvenome universiteto patalpose Kalnų gatvėje.

 

Skubu laukan, braudamasis pro studentų minią (mat, pasitaikė pertrauka), vos nelįsdamas pro jų tarpkojus. Nėra kada laukti, nors žinau, kad, išbėgęs pro duris, turėsiu gerai pagalvoti, ką reikės veikti. Rinktis nelabai yra iš ko, nes toliau nuo namų eiti baisu. Apsidairau, Musytės nematyti. Musytė – pirmoji mano panelė. Gatvėje ramu, ne taip kaip dabar, nors judėjimas šiame rajone ir nedidelis, tik pagal šaligatvius  abiejose pusėse pristatyta automobilių. Stoviu ir mąstau, pirštą dantimis sukandęs.

 

Praklepsi tuščiomis vežikas,  pasimojuodamas botagu  ir pasičepsėdamas lūpomis, atseit, ragindamas nesuprasi ar bėgantį ar žingsniu žengiantį arklioką. Šis neskuba, nepaiso šeimininko čepsėjimo nei pasimojavimo botagu, nes žino, kad be jo karietoje keleivio nėra,  tad nėra ko čia ir skubėti. Jei kas įsės, tada  kitas reikalas, ir šeimininkas sukrus, ir botagėlis gali kaip reikiant įsisegti į apyliesį šoną . Jis žino - spyriokis nesispyriojęs vis vien teks pasitempti.Praeina vienas kitas žmogus, tarnaitė  su pieno ąsotėliu , prabidzena benamis šunėkas.  Taip norėčiau  parsivesti jį namo, bet kur tau, nė užsiminti negali – triukšmą kels, studentams trukdys. Kitoje  gatvės pusėje  rikiuojasi  žali ir rudi namukai, vienas kitas su mansardomis. Tik Musytės namai mūriniai, taip pat su mansarda, bet irgi vienaaukščiai, nelabai išvaizdūs.

 

Viename iš tų namukų gyvena Vaclovo Biržiškos, universiteto  bibliotekos, kur dirba mano tėvas, direktoriaus brolis Viktoras, taip pat profesorius, kurio butą rytais tvarko mano mama, kas jai nutiko, kai kartą iš ryto, man dar besivartant lovoje, parbėgusi mama išrėkė tėvui: „ Aš  ten daugiau nebeisiu !“ „Kodėl  neisi? Gal kas įkando?“- klausia jis. „Niekas neįkando, bet daugiau ten nebeisiu. „Pro atlapas duris  panelę  su profesorium apsikabinusius pamačiau...“ Tėvas pyktelėjo: „O dvidešimt litų, kas mėnuo? Ant žemės mėtosi? Profesorius ne kunigėlis. Ir žmonois neturi.  Žinai, kad Viktoras kitoks negu jo broliai Vaclovas ir Mykolas, vis  mėgsta  prasiblaškyti...“ Pagaliau mama aprimo. Tėvo argumentas -  dvidešimt litų ant žemės nesimėto – padėjo aprimti. Iš tikrųjų jis profesorius, ne kunigėlis. Žinoma, aš klausiausi, bet  tokio pyplio dar nereikėjo varžytis, apie tokias linksmybes dar nieko nenutuokiau. Tik vėliau iš tėvo pasakojimų daug ką sužinojau, ko anksčiau nesupratau. Bet  kai reikėdavo pasakydavo: „Ša, kad man niekam nė žodžio! Bet dabar tai jau tolimos istorijos, kai kurias gal priskirtume ir kultūros istorijai.“

 

O aš vis dar tebestoviu prie universiteto paradinių durų, pakilusių keliais  laipteliais virš šaligatvio, prikandęs nykštį, ir svarstau, kur čia patraukus, nors pasirinkimas gana ribotas. Ir nieko   geresnio nesumastęs, lendu čia pat už universiteto pastato kampo kiečiais, varnalėšomis ir kitokiomis piktžolėmis apaugusią, apirusią, vietomis visai išlūžinėjusia tvora aptvertą dykvietę. Atsisėdu ant čia gulinčio pailgo  akmens. Nors per kiečius ir varnalėšas nieko nematau, bet ir taip gerai žinau, kas kur yra. Orientuotis padeda toli, prie Donelaičio gatvės, kyšantis raudonas Karo muziejaus bokštas.

 

Kartais sekmadieniais į Karo muziejų tėvai nusivesdavo mus su seserimi. Sesuo buvo kiek vyresnė, bet ir ji ne ką nutuokė apie  istorinius eksponatus, tad abudu dumdavome, tik įžengę pro duris, į kairę, kur pačiame salės gale, prie sienos, medinėje pailgoje dėžėje, ant grindų gulėjo baisusis Čičinskas, nors ir medinis, vis vien labai baisus. Drebėdami iš baimės stengėmės pačiupinėti jį pirštais, bet tuoj pat atšokę kratydavome rankas ir , šokinėdami iš šiurpulingo džiaugsmo, laukdavome, kol ateis tėvai.

           

Įsisvajojau ant to  pailgo akmens besėdėdamas. Už muziejaus  sodelio, senamiesčio pusėje, už  muziejaus rūmų, kurie atsiras tik po kelerių metų, buvo kukli medinė šešioliktoji Kauno pradinė mokykla. Dažnai iš ten atsklisdavo linksmas vaikų klegesys. Labai norėjau rytais žingsniuoti į mokyklą. Ne į  kitą kurią, nors ir gražesnę, didesnę, mūrinę, bet  tik į šitą,  šešioliktąją. Tačiau nesusimąstydavau, kad norėčiau mokytis, o tiesiog troškau eiti į mokyklą, ir tiek. Ir  vėliau - mokykloje, gimnazijoje ir universitete, nepažymėdavau ypatingu stropumu. Mokiausi tiesiog todėl, kad taip reikia. Nebuvo man mokslas didelis vargas, bet ir džiaugsmo daug jame nerasdavau.

 

Kai baigiau tik ką pastatytą, gražią, modernišką Jono Jablonskio pradinę mokyklą, į kurios antrąją klasę įstojau, nes šešioliktoji buvo nugriauta (dabar maždaug toje vietoje, kur M.K. Čiurlionio muziejaus paveikslų  salė), Kaune buvo tik dvi valstybinės gimnazijos –  “Aušros”  berniukų Laisvės alėjoje ir  “Aušros” mergaičių  dabartinėje Gimnazijos gatvėje. Trečioji  - Maironio gatvėje dar tebebuvo verčiama  iš lenkų gimnazijos į lietuvių.  Dar veikė keturklasė vidurinė mokykla Miško gatvėje. Tad į gimnazijas patekdavo tik  vien penketais baigę pradines mokyklas ir tai nežinia, ar visi, o aš turėjau du  ketvertus. Aišku, būdavo ir išimčių. Turtingieji galėjo rinktis ir privačias gimnazijas. Jėzuitų, kur sugebėdavo apraminti ir didžiausius neklaužadas, dažnai vien dėl to turtingieji leisdavo ten savo neklaužadas atžalas,  Marijos   Pečkauskaitės, Saulės, Širdiečių, gal ir dar kokių buvo, neprisimenu. Be lietuvių gimnazijų Kaune veikė rusų, vokiečių, lenkų, žydų gimnazijos.

 

Kaip patekti į valstybinę gimnaziją? Ten mokslas kainavo pigiausiai? O mokytis reikėjo, ką gi vaikui veikti ištisas dienas? Tėvai šiaip taip vertėsi, tad darbo nereikėjo ieškotis, o jo ir nebuvo. Visa tai gerai žinojo universiteto bibliotekos direktorius profesorius Vaclovas Biržiška, kuris mūsų šeimos gyvenime suvaidino didelį vaidmenį, visaip ją globojo. Tais laikais visur buvo daugiau kažkokio pasitikėjimo žmonėmis, gal ir dėl to, kad, sakysim, įmonėse visi labai bijodavo vadinamojo “baltojo bilieto”, kurį gavus tekdavo ne tik išeiti iš darbo, bet ir kitur jo gauti būdavo beveik neįmanoma: fabrikų ir kitokių įmonių savininkai buvo solidarūs, atleistą su “vilko bilietu” į darbą nepriimdavo – kaip nori taip verskis, verk, dainuok – tavo reikalas. Tavo reikalas ir tavo šeima, vaikai. Tai versdavo žmones sąžiningai   dirbti, dieve gink, niekuo nenusikalsti. Apie vagystes iš įmonių ar įstaigų niekas nė negalvodavo.

 

Universiteto bibliotekoje irgi viešpatavo pasitikėjimo atmosfera. Mes su seserimi patys pasieškodavome iš lentynų mokyklinius vadovėlius, kokių reikėdavo, kurie buvo labai brangūs, kaip ir dabar, ir mokydavomės nešdamiesi į mokyklą. Profesorius neprieštaraudavo. Jis net ragindavo žaisti bibliotekoje, kad vaikai priprastų  prie knygų, atsivesdavome ir draugų. Tik kartą, pasišaukęs tėvą , pareiškė,  kad vaikui mokytis iš svetimo vadovėlio ne tas pats kaip iš nuosavo. Jis primygtinai tėvui įsiūlė Spaudos fondo knygyne, kur buvo sąskaita, imti ne tik visus vadovėlius, bet ir sąsiuvinius bei kitas reikalingas mokyklines priemones. Tėvas imdavo tik vadovėlius, kitų dalykų profesorius nepriversdavo imti. Tėvas, būdamas Universiteto bibliotekininkas ir ūkvedys, atlikdavo ir kitus smulkius ūkinius darbus, tad ir profesoriaus namuos kai ką pameistraudavo. Bet toli gražu  profesorius nesinaudodavo, kaip dabar sakoma,. tarnybine padėtimi, jis atsilygindavo visada daugiau, negu būdavo vertas darbas.

 

Aš žinojau, kad tėvas labai gerbė ir mylėjo profesorių. Po daugelio metų, klausydamasis radijo laidų iš užsienio ( tada draudžiamų klausytis), jau tarybiniais laikais, išgirdęs, kad pasimirė Vaclovas Biržiška, tarsi nubraukė ašarą. Tuo sunku buvo patikėti. Gal šiaip sau brūkštelėjo per veidą, nes tėvui tai buvo visai nebūdinga. Savo jausmų jis niekad nerodydavo, tarsi jų ir neturėjęs. Visi jo jausmai, parodyti man, - brūkštelėjimas ranka per plaukus, atseit. paglostymas.

 

Taigi, kaip įstoti į gimnaziją? Čia ko gero padėjo viena aplinkybė.  Vanda Sruogienė, rašytojo Balio Sruogos žmona, nuolatinė bibliotekos lankytoja, pasisakė Biržiškai, kad esanti paskirta naujai kuriamos Trečiosios gimnazijos inspektore, nes gerai mokėjo lenkų kalbą,  o gimnazija dar tebebuvo lenkiška, kūrėsi tik pirmoji lietuviška klasė. Biržiška pajuokavo: „Jei nepriimsite Jonuko į gimnaziją, nebesilankykite ir bibliotekoje,  nepriimsime, o jis vargšas net du ketvertukus turi pradinės mokyklos baigimo pažymėjime.“ Ponia Sruogienė nesutriko: „Pažiūrėsime,  profesoriau, pažiūrėsime, juk ne mano vienos valia. Juk pažymėjime yra  du ketvertukai...“  Priėmė, nes buvo atidaryta dar viena, paralelinė pirma klasė, o aš net  patekau į  “A” klasę, nes mano pareiškimas buvo paduotas anksčiau už kitų. Taigi, V. Sruogienė, tikriausiai , nenusižengė pedagoginei etikai...Priėmė, ir man eikėjo pasitempti, juk kiti vien penketukininkai,  tad gailėjausi, kad  ne į silpnesnę “B” klasę patekau. Tenai jau ne vien penketukininkai, bet nieko nebepadarysi,  reikia stengtis iš visų jėgų.

 

Mano nelaimei,  pirmąjį trimestrą klasėje tapau geriausiu  mokiniu. Matyt, persistengiau iš baimės, kad labai neatsilikčiau nuo penketukininkų. Žinoma, iš pradžių  apsidžiaugiau, bet vėliau mane kaip akmuo prislėgė ta garbė, nes reikia mokytis ir mokytis. Negali gauti ne tik trejeto, bet ir ketverto nelabai. Pavydėjau kitiems, kurių neslėgė tokia našta. Tėvas, žinoma, tuoj pat  pasigyrė profesoriui, kad tapau pirmuoju mokiniu. Mokslininkas tepasakė: “Tai žiūrėsim, pažiūrėsim, kaip bus toliau. Pradžia – visada yra tik  pradžia.“ Iš tikro, vėliau  viskas atsistojo į savo vietas – truputį pirmyn, truputį atgal ir taip toliau. Mokslo naštos kaip nebūta, Nebereikėjo drebėti, kad tik negavus trejeto, o  ketvertas – jau visai neblogai!

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2009-11-25 15:33
 
 
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media