Kūrybos artelė

Birutė Garbaravičienė

Kai prieš dvylika metų su Valdu Adamkumi susėdome ilgesniam pokalbiui Čikagoje, Vėjų mieste, jis buvo ką tik apsisprendęs dalyvauti Prezidento rinkimuose. Tada pagalvojau, kad šis miestas vienas svarbiausių jo gyvenime. Žinoma, labai klydau: tada ir dabar, net ir gyvendamas Vilniuje,  jis svarbiausiu savo gyvenimo miestu laiko gimtąjį Kauną. Apie tai pirmiausia ir pradėjau pokalbį su Lietuvos prezidentu Valdu Adamkum.

-  Išties esate tikras miesto žmogus. Ką  Jumyse subrandino Kaunas?

- Niekada nepasikeitė mano jausmai jaunystės miestui. Visad jautriai reaguoju į čia vykstančius įvykius. Iki tol, kol teko palikti Kauną, jokio kito miesto nebuvau matęs.  Kaunas formavo mane kaip miestietį ir pilietį. Žinoma, galbūt ne visais aspektais, juk buvau dar labai jaunas, bet okupacijos patyrimai mus, tuometinius jaunuolius, labai pakeitė, subrandino. Svarbiausia, ką man davė Kaunas - sąmoningas patriotizmas, įskiepytas visam gyvenimui. Tada taip pat supratau, kad nuo kiekvieno privataus žmogaus priklauso mūsų visų viešasis gyvenimas.

- Visai neseniai dalyvavote Kauno sporto halės 70-mečio paminėjime. Tarsi sugrįžote į laikus, kai buvote ten per įspūdingąsias Europos krepšinio čempionato rungtynes kartu su visa minia tuometinių kauniečių. Jau dabar ne vienas kultūros istorikas pastebi, kad kartais sunku suvokti, kokie tada buvo kauniečiai, bręstantys kaip vakarietiškos kultūros žmonės. Istorijos skersvėjai visa tai nušlavė. Kas liko Jūsų atmintyje?

- Kai imu apie svarstyti, pirmiausia pagalvoju, kad per tokį trumpą Nepriklausomybės laikotarpį, vos pardėjus žengti pirmuosius savarankiškos valstybės žingsnius, Kaunas iš gilios provincijos, sparčiai prisivijo Europą, ir išoriškai, ir tapatybės prasme. Deja, šiandien mums tokios dinamikos dar labai trūksta. Juk Sporto halė Europos krepšinio čempionatui buvo pastatyta per  tris mėnesius. O šiandien?.. Pamenu dar vieną įvykį, paženklintą patriotiškumo ženklu: dar tik įriedėjus sovietų tankams į Lietuvą, ten pat vyko Lietuvos mokytojų suvažiavimas, kurį sudrebino visų mokytojų giedamas Lietuvos himnas. Tas galingas giedojimas buvo girdėti ir mūsų namuose, kurie buvo visai netoliese. Tas veržlus Kauno miestietiško gyvenimo pulsas, patriotiška miesto dvasia brandino mane ir buvo kaip užtaisas visam likusiam mano gyvenimui.

Žinoma, mano jaunuoliški prisiminimai gerokai skirtųsi nuo jau brandaus žmogaus. Būtų neatsakinga vien iš savo patirties apibendrinti, kokia buvo tuometinė visuomenė, bet mano atmintin giliau įsirėžė glaudesnis, šiltesnis žmonių bendravimas, bendros pastangos susidūrus su sunkumais. Mus, jaunuolius, siejo broliškas bendravimas. Ir į teatrą bėgdavom nevaromi. Mokydamasis „Aušros“ berniukų gimnazijoje su savo draugais galiorkoje žiūrėjau ne vieną spektaklį.

- O kokia toji visuomenė šiandien? Po visų Jūsų patirčių, po dviejų kadencijų, po bendravimo su vadinamuoju mūsų politiniu elitu, po visų išbandymų?

- Vienareikšmiškai apibūdinti tikrai neįmanoma, o būtų net ir nesąžininga. Dabartinė mūsų visuomenė ir miestuose, ir kaimuose išgyvena milžinišką moralinį ir psichologinį persilaužimą. Kad ir kaip dinamiškai keičiamasi, nereikia pamiršti, kad dabartinė visuomenė susiformavo totalitarizmo, okupacijos sąlygomis. Viskas turėjo pasikeisti - nuo vertybių skalės iki politinės kultūros. Daug lėmė ir materialinės sąlygos, kurios keitė net požiūrį į tarpusavio santykius. Visuomenė formuojasi lūžio kontekste. Tad negalime tikėtis, kad užteks vienos kartos, kad persilaužimas įvyktų. Turiu prisipažinti, kad mano viltys matyti tą visuomenę kitokią – demokratiškesnę, tolerantiškesnę, besiremiančią ant tvirtesnių vertybinių pamatų – neišsipildė. Nors tikiu, kad kada nors tai įvyks.

- Bet Jūs visada savo svarstymuose paliekate optimizmo, vis kalbėdamas apie jaunus žmones, išsilavinusių ir atsakingų piliečių kartą? Ar liko toji viltis?

- Be jokios abejonės. Kalbėdamas apie lūžį, galvoje turėjau būtent jaunimą. Tuos, kuriems atsiveria didesnės galimybės, kurių dvasia jau nesukaustyta „geležinės uždangos“. Net galvodamas apie tuos, kurie išvažiavo iš Lietuvos, nemanau, kad jie „išsilakstys“: esu tikras, kad pamatę pasaulio, skirtingų galimybių, praplėtę akiratį, jie vis tiek sugrįš į Lietuvą su nauju požiūriu į gyvenimą ir su vakarietiškomis vertybėmis.

- Baigiantis Jūsų Prezidento kadencijai buvo prabilta apie vienatvę, kaip viešo žmogaus, kuriam atsakomybė ir pareiga tarsi atima dalelę asmenybės laisvės. Kaip dabar, ar juntat, kad grįžta privataus žmogaus laisvė?

- Išties toji vadinamoji vienatvė buvo ribojama pareigų ir atsakomybės. Tačiau ir dabar visiško privatumo jau nebebus iki gyvenimo pabaigos. Bet visa tai priimu kaip savo paties įsipareigojimą. Man tai netrukdo būti laisvai mąstančiu žmogumi ir nevaržys išsakyti savo nuomonę įvairiais klausimais. O atsakomybė yra mano paties pasirinkta moralinė būsena. Ir tai man netrukdo nei bendrauti su artimais žmonėmis, nevaržo laisvės rinktis tai, kas man atrodo priimtina. Tad toji vienatvė neturėtų būti suprasta kaip izoliacija.

- Kadaise jūsų bendražygis prof. Vytautas Kavolis yra atskyręs individualizmo ir privatizmo kategorijas, žmonių elgsenas. Trumpiau tariant, individualistas, siekiantis savosios laisvės ir gebantis sukurti tai, ką kaip dovaną grąžintų visuomenei, ir privatistas, kuris laisvės siekia tik dėl naudos sau. Visą per gyvenimą sukauptą laisvės bagažą ir galimybes, pradedant santarietišku veikimu, Jūs nuolat gebėjot atiduoti viešajam interesui. Ką šiandien galvojate apie mūsų dabartinės visuomenės santykius, susvetimėjimą? Ar jau yra gebančių ir galinčių savo individualiąja patirtimi turtinti Lietuvos visuomenę?

- Visada bus, ko gero, daugiau vadinamųjų privatistų nei individualistų. Aš pats niekada negalėčiau galvoti tik apie save, o ir niekada neieškojau naudos sau. Bendravimas su kitais žmonėmis, bendraminčių ryšys, idealai visada buvo svarbūs. Žmonių pasiryžimas paaukoti nors ir dalelę savo laisvės vardan kitų mane visada žavėjo. Gebėjimas suprasti kitokį, kitaip mąstantį, tolerancija – didžiulės vertybės. Deja, turiu pripažinti, kad šiuo metu susvetimėjimas mūsų visuomenės gyvenime – akivaizdus. Tai lemia ir labai netolima praeitis, ir dabartinė aplinka, labai stipriai veikiama materializmo, atsiribojimo nuo viešųjų reikalų, netgi pavydo. Galėčiau to paties Vytauto Kavolio žodžiais pridurti, kad laisvė yra pagrindinė sąlyga pačiam kurti savo gyvenimo prasmę. Individo laisvė remiasi jo pasiryžimu plačiai atsiverti ir stengtis kitus atverti visiems dvasiniams pasauliams, iš anksto neatmetant nė vieno. Šiandien vertybėms mestas iššūkis. Mūsų laukia sunkus kelias, reikalaujantis iš naujo apibrėžti ir įtvirtinti gyvenimo šansus ir laisvę. Prisiminti, kad šalia ekonominių šešėlių yra ir idealų šviesa.

- Prezidente, dar pirmosios Jūsų kadencijos metu daug kas pastebėjo, kad Jūs mūsų politiniam ir visuomeniniam gyvenimui tarsi padiktavote kiek kitokį stilių - demokratiškesnį, vakarietiškesnį, nuoširdesnį. Ar tai lėmė Jūsų patirtis, pažįstant JAV politinį ir administracinį gyvenimą, tenykščių viešų žmonių, politikų elgsenas. Galbūt galėjot šiek tiek pajusti skirtumą tarp senosios demokratijos tradicijų ir tai, kas pas mus dar tik formuojasi?

- Tas vadinamasis „stilius“ tiesiog natūraliai išplaukė iš visų mano patirčių ir elgsenos. Tai nebuvo dirbtina.  Demokratijos negalima išmokti iš vadovėlių ar jos suvaidinti. Joje tiesiog turi subręsti, kad tai taptų asmenybės dalimi. Juolab žmonės visada jaučia, kas yra tikra ir nuoširdu.

- Ar ir „Santara-Šviesa“ buvo Jums mokykla, kur mokėtės dalintis, duoti dovaną   ne materialine prasme, bet visa savo veikla, savo gyvenimu?

- Žinoma, nuo pat šio sambūrio pradžios ir mane, ir mano bendražygius „Santara-Šviesa“ mokė pozityviai žvelgti į gyvenimo procesus, būti tolerantiškiems. Dešimtmečius trukusi veikla, pasikeitimai išeivijos ir Lietuvos gyvenime brandino visus su sambūriu susijusius žmones. Ir posovietinėje Lietuvoje santarietiškos idėjos prigijo. Man visada buvo svarbi toji ieškančiųjų draugystė, skirtingų ieškojimų susikirtime intensyviau išryškinanti tai, kas kiekvienam buvo jo paties kelionė, reikšminga ir kitiems.

- Sakėte, kad ir toliau liksite visuomeniškai aktyvus. Taigi neužsidarysite privatumo kiaute. Ar pasidalysite savąja patirtimi kitaip, ne vien memuarų forma?

- Žinoma, kad ne. Prie visų kitų mano planų – prezidentinės bibliotekos idėja. Jau daug anksčiau Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos institutas pakvietė mane pasidalyti savo dar išeivijoje sukauptais archyvais. Dalis jų ten jau saugomi. Paskui ėmė kirbėti mintys apie tai, kad galėčiau visuomenei atverti ir savo biblioteką, atverti tai, kas buvo mano gyvenimo dalimi. Beje, JAV kadenciją baigusių prezidentų bibliotekos paprastai įkuriamos jų gimtosiose vietose. Tad niekur kitur jos ir neįsivaizduoju – tik Kaune.

- Dėkoju už pokalbį.

„Miesto IQ“ Nr.17