2020 m. rugsejo 21 d., Pirmadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Kūrybos artelė

*print*

Archyvas :: Ar būtina gaivinti atmintį? Mintys apie J. Kundroto kūrybą

2009-11-12
 
Vladimiro Beresniovo nuotraukoje: LŽS ir NŽKA narys, Kauno meno kūrėjų asociacijos premijos laureatas Juozas  Kundrotas, apdovanotas  medaliu „Už  nuopelnus žurnalistikai“

Vladimiro Beresniovo nuotraukoje: LŽS ir NŽKA narys, Kauno meno kūrėjų asociacijos premijos laureatas Juozas Kundrotas, apdovanotas medaliu „Už nuopelnus žurnalistikai“

Irena Kubilienė   

 

Šiuolaikinis žmogus  gyvena  šios dienos diktuojamų problemų rate – nesusimąstydamas, kodėl jis taip gyvena. Pravartu priminti senovės filosofo mintį apie žmones, nepažįstančius savo istorijos ir amžinai liekančius vaikais. Nepasisėmus patirties iš praėjusio laiko, nepasimokius iš istorijos, žmogus pasmerkia save nežinojimui ir klaidoms. Tad ar iš tiesų praeitis yra ateities projekcija?  Šito savęs klausia Europos valstybės, į mokyklų programas įvesdamos ne tik giliąją tautos patirtį (folklorą), bet ir istorines realijas, žyminčias ir ugdančias tapatybę. (Danai gaivina vikingų laikų dvasią ir gyvenimo būdą, tarsi žaisdami ugdo šiuolaikinį, tačiau ne beveidį pilietį.)

     

O ko mes ieškome savo istorijoje? Atsakykime poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiais: „Istorijoje mes ieškome patvirtinimo, kad esam. Kad esam, o ne buvom. Kol savo istoriją žinai, tol esi, nes istorija yra atmintis. Niekindami praeitį, mes niekiname ir save, pagerbdami praeitį, pagerbiame ir save...“.

     

Džiugu, kad pastaraisiais metais, atsigręžę į istorines asmenybes, rašytojai ir žurnalistai savo darbais ne pelenų ieško istorijoje, o kibirkšties. Jų siekis - gaivinti tautos atmintį, kurią per sovietmetį buvo stengtasi ištrinti ar sumenkinti. Tačiau kertinės mūsų istorijos sąvokos, tokios kaip sukilimai, knygnešystė, partizaninė rezistencija, atgimimas – visada išliks tautos atminties draustinyje. Turi išlikti, kad neprarastume savasties.

    

Iš pastarojo laiko knygų, kurios šią šventą pareigą vykdo, yra kauniečio žurnalisto Juozo Kundroto trilogija istorine spaudos draudimo laikų tematika. Ar jis rašytų legendą apie knygnešį („Sakmė apie knygnešį“(2004 m.), ar apie kryždirbį V.Svirskį ( „Kryžiau, prikalęs mane“ (2006 m.), rašytojas lieka ištikimas istorinei tiesai ir jos faktams:  už lietuvybę buvo kaunamasi ne tik knygų kontrabanda, bet ir įkirsdintais lietuviškais žodžiais į ąžuolinius kryžius, viešais lietuviškais spektakliais, klojimo teatro vakarais, kalendoriais, liaudies dainomis ir giesmėmis...

     

Ir ne tik. Svarbiausias mūšis už lietuvių tautos išlikimą carizmo imperijoje buvo vykdomas per mokyklą. Ar valdinės rusiškos su kirilica parašytais vadovėliais ir  rusakalbiais mokytojais,  ar slaptos, persekiojamos daraktorinės mokyklėlės gimtąja kalba?  Ir štai tokiai, tautos išlikimo, mokyklai ir skirtas naujas Juozo Kundroto romanas „Įskelti titnagą“ ( „Naujasis lankas“, Kaunas, 2008 m).

     

Įvardintas romanu ir skaitomas kaip romanas su fabula ir intriga, kritinių situacijų įtampa,  kulminacija, kuri ne tik knygos herojus, bet ir skaitytoją atveda iki sielą gildančios realybės, graudžios, bet ne beviltiškos. Tačiau tam, kas domisi ir bent kiek išmano savo krašto istoriją ir pasipriešinimą rusifikacijai spaudos draudimo metais, ši knyga yra daugiau nei romanas. Tai yra liudijimas, paremtas ne tik istoriniais faktais, bet ir autoriaus tėvų ir senelių atmintyje išsaugotais konkrečiais vaizdais ir asmenybėmis. Tų laikų kaimai ir miesteliai, kuriuose vyksta romano veiksmas, yra tikroviški, išlaikę  savo pavadinimus – tai bene lietuviškiausias atramos trikampis istorinės Lietuvos širdyje – nuo Kaišiadorių, Žaslių, Vievio -  link  Kernavės ir Žibartonių su rusiška valdine mokykla.  Gilučių, Migūčionių, Pustakiemio, Koncepto kaimai – tai ta konkreti dvasios tėviškė, pamaitinusi autoriaus žinojimą, vaizduotę, meilę ir atsakomybę. Ten gyvenusių žmonių charakteriai, viltys ir likimai, netgi pavardės ir įvykiai  nėra išgalvoti, jie tokie tikroviški, kaip gali būti aprašyti tik to krašto žmogaus.

     

Pagrindinė veikėja – daraktorė Austėja, vardu, skambančiu kaip legenda, atėjusiu lig šių dienų, kaip pasišventimo, ėjimo į savo tautą simbolis. Autorius prisipažįsta sukūręs šį personažą, nes kaimuose išlikęs tik pasakojimas apie šviesią liaudies mokytojos asmenybę – autoriaus valia ji tampa ir pačių tikriausių dvasinių vertybių  nešėja. Ar galėjo būti tokių kaip Austėja daraktorių spaudos draudimo laikais?   Remiantis 1936 metais Šiaulių „Aušros“ muziejaus parengta daraktorių apklausa (anketa), daraktorių būta labai įvairių: nuo maldaknygę bepaskaitančių, iki išmestų  iš Rusijos universitetų nepaklusnių studentų. Vienas gerbiamiausių tebėra Kazimieras Jagminas nuo Mažeikių, bajoriškos kilmės, mokėjęs ir svetimų kalbų. Jis vaikus mokęs ne tik skaityti ir rašyti lietuviškai, bet ir švietęs juos – dėkingi mokiniai pastatė jam paminklą dvidešimčiai metų praėjus po jo mirties.  

     

Austėja į  daraktorinę mokyklą ateina iš labai realios aplinkos – Mintaujos lietuviškosios  gimnazijos, kurios jau nepasiekė carinės valdžios ranka ir kurioje mokėsi mūsų jaunuomenė. Joje nuo 1888 m. dirbo lietuvių kalbos tėvas J.Jablonskis, A.Krikščiukaitis-Aišbė, mokėsi būsimasis teisininkas M.Čepas, A.Smetona, atvažiuodavo šviesuoliai Pr.Mašiotas, G.Landsbergis, Vaižgantas, net  ir V.Kudirka porą kartų lankėsi. Apie lietuvišką Jablonskių šeimą spietėsi varpininkai, rašytojai, būsimi valstybės kūrėjai. K.Jablonskienės išlaikomame gimnazistų bendrabutyje, prižiūrimame L.Didžiulienės, augo jaunimo karta, kuri girdėjo patriotiškus Jablonskio raginimus baigus mokslus grįžti į tėvynę. Štai iš tokios Mintaujos gimnazijos ir grįžta į Lietuvos kaimą jauna pasiryžėlė Austėja, ima į rankas vyskupo M.Valančiaus „Lietuvišką lementorių del mažų vajkelų“ ir pradeda „slebizavoti“ žodį, kol jis dar gyvas vaikų lūpose...  Štai kokią dokumentuotą medžiagą pateikia rašytojas J.Kundrotas, kurdamas romaną! Tai jau nebe gryna beletristika, ne išgalvotos situacijos, o konkrečių istorinių aplinkybių permąstymas, motyvuojantis veikėjų žingsnius.

     

Konkreti asmenybė yra ir jaunas kunigas Aleksandras Burba, grąžinęs į šio krašto bažnyčias lietuviškas mišias, lietuviškus giedojimus, lenkintojų hierarchų dažnai apšaukiamas „litvomanu“, persekiojamas ir stumdomas, kaip ir aušrininkas kunigas Silvestras Gimžauskas,  Stanislovas Šlamas, Jurgis Mačiulis ir daugybė kitų kunigų,  vyskupo M.Valančiaus įkvėptų gaivinti lietuvybę. Į lietuviškąjį ratą rašytojas įveda ir vaistininką Feliksą, pasiryžusį tarnauti  žmonėms savo krašte, nes tik kunigams ir medikams buvo leista gauti tarnybas Lietuvoje, kiti išsimokslinę universitetuose turėjo visą gyvenimą tarnauti Rusijoje. Šiame vaistininko asmenyje nesunkiai įžvelgiame garsaus Vievio vaistininko, lietuvybei dirbusio, su knygnešiais bendradarbiavusio, Jurgio Milančiaus prototipą. 

     

Visi minimos knygos veikėjai stengiasi „įskelti titnagą“ – kibirkštį - šviesos troškimą. Knygos pavadinime gali jausti ir lietuviško charakterio kietumą, neleidusį atimti savosios kalbos, taigi, savasties. Svarbiausia, romane nėra sumeluota  ar „pasaldinta“ nei viena istorinė realija. Žibartonių rusiška valdinė mokykla, kurioje vaikai skaito iš „graždankų“, baudžiami už pratartą lietuviškai žodį – tarsi skundimo, pažeminimo mokykla... Knygnešys Antanas, atitarnavęs carinėje kariuomenėje, imasi pavojingo knygų kontrabandos darbo, tokio slapto, kad net nežinomi takai, kuriais jis eina į Prūsus, nežinoma net, kur jo ieškoti, kai  nesulaukiama grįžtant ...

     

Tokia buvo spaudos draudimo laikų tikrovė,  kuri nuo mūsų laikų nutolusi per gerą šimtmetį. Auga naujos kartos, kurioms tenka atlaikyti moderniųjų laikų iššūkius, kai nuolat kyla grėsmė prarasti savąją kalbą, deja, laisvanoriškai, mankurtiškai ... Ir tik žinojimas, kokia kaina išlikome ir iki šiol išlaikėme savastį, gali sustiprinti jaunų žmonių širdyse tą dvasinį kodą, kuris neleis neskaitlingai tautai išsibarstyti pasviečiais. Svarbu tai daryti su meile ir istorijos išmanymu, neprikišamai  ir nebanaliai. Tą ir randame Juozo Kundroto romane „Įskelti titnagą“.

     

Pripažindami, kad pastaraisiais metais vargu ar rasime Lietuvoje daugiau rašytojų, prakalbinančių šią istorinio laiko kertinę sąvoką,  ir patraukliai prakalbinančių ją  dokumentuotais istoriniais faktais, atsakome į klausimą, ar reikia gaivinti atmintį. Būtina. Dar daugiau, ši knyga galėtų (ir turėtų) būti įtraukta į švietimo programas. Už istorinės atminties gaivinimą. Už žanrą, kuris leidžia ne tik išmokti spaudos draudimo laikų istoriją per įtaigiai ir jaudinančiai suręstą fabulą. Už amžinųjų vertybių skalę, kuria autorius matuoja ir aną, šį  -  ir būsimąjį laiką.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2009-11-12 16:28
 
 
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media