2020 m. vasario 20 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Kūrybos artelė

*print*

Archyvas :: A.Subačius. Linksmas sveikatos pasitikrinimas aštuoniasdešimtmečio proga (3)

2009-12-30
 

Adomas Subačius

 

3. Pas laringologą. Ausys

 

Šeimos gydytoja paskambino laringologui ir nurodė man, kuriame kabinete turėčiau jam prisistatyti. Susiradau duris su nurodytu numeriu ir užrašu: Ausų, nosies ir gerklės ligų kabinetas. Pabarškinau, atidariau ir prisistačiau. Pasitikusio ir prašnekinusio vyro ramios akys kėlė pasitikėjimą, užtat įtartinai atrodė įmantriai išskustinėta barzda, visai nekėlusi pasitikėjimo. Gydytojo galva buvo gerokai praplikusi, bet net per plikę negalėjau įžvelgti, kiek galima pasitikėti jo protu. Kai atsakiau į klausimus, kokiomis ligomis sirgau vaikystėje, ar gerai miegu, ar turiu žmoną ir vaikų, gydytojas pareiškė, kad mano klausa, žiūrint amžiaus, esanti labai gera. Atseit, susišnekėjom nekeldami balso, o kartais tenką taip šnekėtis, kad skamba net koridorius. Turėčiau dėkoti Dievui už tokias ausis. Prisiminęs kitados Cezario ar Cicerono pareikštą išmintį, kad jei gydytojas kelia nepasitikėjimą, reikia pasitikėti savimi, todėl tvirtu balsu paiškinau:

 

- Padėkoti Dievui nesunku, bet jis tikriausiai nežino, kad aš turiu televizorių. Matyt viską matau, o kalbas nelabai suprantu. Šnekėtojų žodžiai kažkaip susilieja, ausys nesugeba jų išskirti ir smegenys nepagauna kalbos prasmės. Klausomės žinių, žmonai viskas aišku, o aš nesuprantu, ką kas šneka Tai kas gi kaltas? Niekas kitas, tik mano ausys. Jas retkarčiais pravalau, žiogeliu išgramdau sierą, bet šitai nieko nepadeda. Jas reikėtų mediciniškai išplauti. Juk yra pas jus tokia plovykla! O su jumis susikalbėjau, nes šnekate labai aiškiai, virazniai.

 

Nežinau, ką mąstė specialistas man šnekant, nežinau, kokios mintys sukosi jo galvoje man nutilus, bet gerokai palaukęs prabilo:

 

- Ir gerai, kad nesuprantate! Niekas nieko protinga televizijoje nešneka. Riejasi kaip šunys. Neraudonuodami meluoja per akis. Pila vieni ant kitų surūgusias paplovas. Tokių, kaip gydytojai ar pensininkai, žmonėmis nelaiko. Tai kam jums visa tai girdėti ir suprasti? Tiesa, dažnai rodo mergas ir neblogai apie jas šneka, bet juk, šitiek išgyvenęs, pats viską apie mergas žinai.

 

- Ma jas galas, tas mergas,-sakau.-Visko apie jas nežinojau, bet žinojau nemažai. Deja, jau daug ką ir pamiršau. Nenaudojamos žinios per ilga pasimiršta. Kaip sakiau, gyvenu su žmona, tai su mergom kaip ir nesueinu. Nesu turtingas, kad jom rūpėčiau. Visa bėda, kad ir su žmona kartais nesusikalbame. Va, sykį skaitau laikraštį ir sakau žmonai: “Dieve Dieve, kokie laikai atėjo!”- O ji man: “Tai ką, išsiilgai savo vaikų?”-“ O kas čia ypatinga, kad išsiilgau?” - “O tas, kad visą laiką juos keikei, o dabar išsiilgai.” Aš užsidegiau, nes niekada savo vaikų nekeikiau. Užsidegė ir ji. Abiem užsiliepsnojus, kyla šeimos gaisras. Bet šitiek nugyvenę suprantame, kad šitam gaisrui gesinti gaisrininkų nėra, kad jį gesinti turime patys, ir kuo greičiau užgesinsime, tuo mažiau nuostolių patirsime. Tai ir gesiname. Užgesinę ieškome gaisro židinio. Pasirodo, ji klausė, ar aš išsiilgau senų laikų, o aš išgirdau, kad savo vaikų. Tuo ir prasidėjo. O baigėsi taurėmis vyno ir žmonos pamokymu: “Tu geriau klausykis, ką tau sakau!”

 

- Negerai, negerai!-pradėjo pirštais barbenti į stalą gydytojas.- Žmona turi klausytis, ką vyras sako, o ne atvirkščiai. Kiek žmonai metų? Septyneriais jaunesnė? Taip ir maniau. Visada vyrai patenka po jaunų žmonų padu...

 

Aš neleidau jam toliau giedoti ne sykį girdėtos bei mintinai žinomos giesmelės ir griežtai užprotestavau:

 

- Nesėdžiu po jokiu padu! Mano žmona gera, nei muša, nei bara. Apskritai ji mažai būna namie. Papusryčiavus padaro pasišildymui pietus ir dingsta su reikalais. Atsiranda tik vakare. Tai kaip galiu būti po žmonos padu, jei to pado visą dieną nesti namie. O vėlai vakare ir naktį tai jau vyro viršus.

 

- Imk viršų ir dieną, tegul ji pajunta, kad vyras yra vyras. Kad moteris sutverta dėl vyro. Priversk ją kalbėti virazniai, tegul nemurma sau panosėj, tegul pasitempia kalbėdama su vyru. O naktį duok ir jai pabūti ant viršaus, tegul pajoja, tegul pajunta, kad esi demokratiškas vyras,- pamokė gerokai pliktelėjęs vyras, ir aš pagalvojau, kad gal prapliko dėl ko kito, o ne dėl tokio subtilaus moterų pažinimo.

 

Aš laikiausi savo. Reikalavau praplauti ausis, įsipareigodamas padengti vandens bei ploviklio išlaidas ir kompensuoti darbo sąnaudas. Neįtikinau. Sako, negalima tavo amžiuje mediciniškai ausų plauti. Nebent žmona galėtų vonioje paskalauti. Senatvėje neprigirdėdamas būsi laimingas - negirdėsi, kaip giltinė ateina.

 

- Kaipgi šitaip?!- Griežtai užprotestavau.-Prisėlins tyliai ir staiga nepasirengusiam galvą dalgiu nukirs! Nenoriu šitaip! Nenoriu mirti be grabnyčinės žvakės! Kaip aš tenai be jos šviesos klaidžiosiu.

 

- Nenori tai nenori,-nusileido gydytojas ir ėmė rašyti.-Mėgink kasdien gerti po dvi čia išrašytas tabletes. Gal kiek padės, bet tikrai nepakenks,- ir pakišo man receptą.

 

/Bus daugiau/

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2010-01-19 15:52
 
 
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media