2020 m. vasario 20 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Kūrybos artelė

*print*

Archyvas :: A.Dambrauskas. Asta Bonkutė, Rokas Pijokas – tautos prisigėrimo viltis

2010-01-19
 
Laimio Brunzos nuotraukoje: kai dienraštyje “Lietuvos rytas”, savaitraštyje “Laikinoji sostinė” arba tinklalapyje “lrytas.lt” pamatysite šią kauniečio, LŽS nario Arūno Dambrausko nuotrauką, būtinai perskaitykite ir tekstą, nes jis - juokas pro ašaras

Laimio Brunzos nuotraukoje: kai dienraštyje “Lietuvos rytas”, savaitraštyje “Laikinoji sostinė” arba tinklalapyje “lrytas.lt” pamatysite šią kauniečio, LŽS nario Arūno Dambrausko nuotrauką, būtinai perskaitykite ir tekstą, nes jis - juokas pro ašaras

 

Arūnas Dambrauskas

 

1. Asta Bonkutė, Rokas Pijokas – tautos prisigėrimo viltis

 

Valdant kunigaikščiui Gediminui Barzdelei, Lietuvoje kilo baisus mūšis – šalį užpuolė didelių kainų būriai. 2008 metų pabaigoje kautynės virto tikromis mažų kainų skerdynėmis. Visoje Lietuvos teritorijoje mėtėsi žiauriai išniekinti mažų kainų lavonai. Aidėjo raudos ir aimanos. Stipriausi vyrai ir gražiausios moterys išsigandę spruko iš niokojamos šalies: slapstėsi Ispanijos pomidorų laukuose, Olandijos kiaulidėse, Anglijos statybvietėse ir viešnamiuose.

 

Lietuvoje likę žmonės pavirto taupyklėmis. Rūpestingos moterys kišo pinigus į kojines, tačiau budrūs vyrai tas kojines surasdavo ir perdėdavo pinigus į pėdkelnes striptizo baruose ir įvairiose pasilinksminimo įstaigose. Atlikę tokius žygdarbius, šie didvyriai paryčiais parsėlindavo namo ir atkakliai gindavo savo šeimą nuo didelių kainų sprogstamuoju alaus ir degtinės mišiniu, supilstytu į didelius bambalius.Tačiau neapsiribodavo vien tik gynyba. Jei rasdavo žmonos paslėptą kojinę su pinigais, nedelsiant surengdavo narsų išpuolį prieš dideles kainas.

 

Saugodami dvasinę žmonų ramybę, pasakydavo, kad eina nusipirkti kanceliarinių prekių, tačiau iš tiesų su draugais ir ištikimomis bendražygėmis narsiai atakuodavo didelių kainų įtvirtinimus restoranuose ir naktiniuose klubuose. Namo sugrįždavo po kelių parų – labai išsekę, žaizdoti, palūžę. Tuomet pasakodavo artimiesiems legendas ir padavimus apie tai, kaip narsiai siautėjo kapodami galvas pačioms aukščiausioms kainoms. Tačiau priešų pajėgos buvo didesnės. Deja, naktinių išpuolių išvarginti vyrai greitai prarado kovinę galią ir tapo vos paeinančiais kainų karo invalidais.

 

Kautis liko tik seniai, vaikai ir politikai. Tačiau pastarieji greitai perbėgo į stipriųjų pusę, tapo kolaborantais ir tik imitavo kovą – ragino paprastus žmones kautis iki paskutinio kraujo lašo ir laukti geresnių laikų.Tačiau geresni laikai nesirodė. Lietuvoje buvo įvesta didelių kainų diktatūra ir komendanto valanda: jei tik kur pasirodydavo pavieniai mažų kainų būreliai, jie tuojau būdavo paskelbiami už įstatymo ribų ir sunaikinami.

 

Didelių kainų iš visų pusių apsupti žmonės pasijuto menki ir pažeidžiami. Vaikams jie pasakodavo pasakas apie laikus, kai kainos buvo mažytės ir draugiškos. Tačiau, sakė jie, vieną kartą ant šalies užslinko baisi neganda: labai daug mažų kainų buvo išžudyta, o likusios sugrūstos į vagonus ir ištremtos į Kiniją.

 

Šalį apgaubė tamsa, nes didelės kainos ėmė temdyti net pačią saulę.Tuomet pasklido pranašystės, kad šalį išgelbės Tautos prisigėrimo partija ir tos partijos žvaigždės – Rokas Pijokas ir Asta Bonkutė.Vos tik išrinkta į Seimą A.Bonkutė įtikinamai pademonstravo, kaip panaudojant vidinius rezervus, galima pagirdyti ištroškusįjį maistingu ir nemokamu gėrimu.

 

Rokas Pijokas ne kartą tautai parodė, kaip galima gerti ir prisikelti – tapti Seimo nariu. Be to, galima ne tik gerti ir prisikelti, bet gerti ir vairuoti, gerti ir politikuoti, gerti ir pamokslauti ir taip toliau.„Pabudome ir gerkime!“ – ragino žmones Rokas Pijokas.Padrąsinti tokių įkvepiančių žodžių, Tautos prisigėrimo partijos eiliniai sutelkė po visą šalį išsklaidytus mažų kainų likučius, prisipirko bambalių, susėdo prie žydrųjų televizorių ekranų ir ėmė laukti tiesioginių nurodymų iš partijos vadovybės. Netrukus ekrane atsivėrė Žvaigždžių vartai, pasirodė Tautos prisigėrimo partijos valdovai Alinskas bei Alinskienė ir pranešė: alaus danguje nėra, užtai mes čia...

 

Nudžiugo žmonės, kėlė į viršų sklidinus bambalius ir visi tikėjo, kad mažos kainos dar prisikels ir pro Žvaigždžių vartus nužengs į didelių kainų sutryptą paprastų žmonių buitį.

 

2. Tikri lietuviai balnoja baltus žirgus

 

Ko prieš 600 metų nepavyko įgyvendinti Vokietijos imperatoriui Zigmantui Liuksemburgiečiui, pasistengs padaryti Kauno vicemeras Stanislovas Kaunietis. Taip juokais būtų galima pranešti apie S.Buškevičiaus siūlymą Vytautą Didįjį karūnuoti Lietuvos karaliumi.Bet vicemeras juokauti net neketina: savo siūlymą jis pateikė Seimo pirmininkei I.Degutienei.

 

Kas tai – politinė romantika? O gal užslėpta politinės depresijos forma? Bandymas pabėgti nuo sunkmečio į didvyrišką praeitį? Galima įsivaizduoti, kaip Seimo pirmininkė paskelbia: Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas po mirties skelbiamas Lietuvos karaliumi. Bajorų sąjungos vadovai įneša į Seimą iš blokados aukso pagamintą Vytauto karūną.

 

O už posėdžių salės sienų nedraugiškai šurmuliuoja politikų nukarūnuoti – nuskalpuoti pensininkai. Greitai jau bus dveji metai, kai Kauno Aleksoto tiltas vadinamas Vytauto Didžiojo vardu.Ir kas iš to? Iki šiol jį tebepuošia sovietinė atributika.Situacija būtų panaši, jei Vytautą Didįjį paskelbus Lietuvos karaliumi jo garbei būtų sukurta karūna, kurią puoštų kūjis, pjautuvas ir raudona penkiakampė.

 

Tiek to. Neniurzgėkime.Kartu su politikos romantikais sėskime ant baltų žirgų ir šuoliuokime į paslaptingus istorijos ūkus.Gal kartu vertėtų pasiimti ir prokurorus – jie galėtų atidžiau panarplioti, pavyzdžiui, karaliaus Mindaugo veiklą. Juk vienydamas Lietuvą jis tikrai pašalino ne vieną konkurentą. Gal įžvalgūs prokurorai dar atkapstytų kokių nors įkalčių ar net liudytojų? Tuomet galima būtų kreiptis į I.Degutienę, kad iš Mindaugo būtų atimtas karaliaus titulas.

 

3. Gluše, netrukdyk kruglodurovo!

 

Aukštas valstybines pareigas einantys visokie vziatkovičiai ir kruglodurovai niekina ir apgaudinėja paprastus lietuvius. Tokiais reiškiniais savo satyrose piktinosi dar Lietuvos himno autorius V.Kudirka.  Praėjo daugiau nei šimtas metų, bet situacija nepakito: paaiškėjo, kad rusus kruglodurovus pakeitė lietuviai. Jie savo bendrapiliečius laiko žemesniais už save ir iš jų tyčiojasi.

 

Toks pribloškiamas krugloduroviškumas visu gražumu (tiksliau sakant, bjaurumu) atsiskleidė Energetikos ministerijos valdininko susirašinėjime su kolega iš Ūkio ministerijos.A.Sekmoko vadovaujamos ministerijos biurokratas (kruglodurovas) savo elektroniniame laiške glušu išvadino pilietį, kuris (naivuolis!) paprašė valdininkų pagalbos.Tiesą sakant, glušais arba tiesiog neaiškiais tipais iš gatvės Lietuvoje yra pasijutę šimtai tūkstančių gyventojų.

 

Tie, kuriuos politikai apkrovė nepagrįstais mokesčiais, iš kurių atima užtarnautas pensijas, karpo algas.Ką jau kalbėti apie tuos, kurie, pavyzdžiui, metų metais neatgauna senelių žemės kur nors Vilniaus ar Kauno pašonėje. Glušai. Juk jie nesusiprotėjo patepti savo galiomis besimėgaujančio vziatkovičiaus.

 

Kai kurių civilizuotų pasaulio šalių ministerijose ar savivaldybėse yra įsteigti specialūs skundų departamentai, kurie atidžiai nagrinėja piliečių nepasitenkinimo priežastis ir į jas reaguoja.Lietuvoje, kuri yra ne tik Marijos žemė, bet ir V.Kudirkos aprašytų veikėjų įpėdinių kraštas, – viskas kitaip. Čia žmonių nepasitenkinimo energija kaupiasi uždarame valdžios abejingumo katile. Kartais ji sprogsta.Tačiau dešiniųjų valdžia, apsistačiusi kruglodurovais, žino, kaip pamokyti išsišokėlius glušus. Antai sausį ji pasitelkė gumines kulkas, o artėjančiai žiemai ruošia vandens patranką.

 

“Lrytas.lt”

Paskutinį kartą atnaujinta: 2010-01-19 14:41
 
 
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media