2020 m. liepos 8 d., Treciadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Kūrybos artelė

*print*

Archyvas :: Kitoks esė: Ar Lietuvos partijos labai ištvirkusios?

2010-03-31
 
Laimio Brundzos nuotraukoje: Arūnas Dambrauskas

Laimio Brundzos nuotraukoje: Arūnas Dambrauskas

Arūnas Dambrauskas

 

“Patraukli dama ieško turtingo verslininko, galinčio materialiai paremti.  Patenkinsiu pačius slapčiausius jūsų įgeidžius”.

 

Iš pirmo žvilgnio būtų galima pagalvoti, kad tokio skelbimo autorė - kokia nors smagaus gyvenimo ieškanti pramogautoja. Tačiau tai gali būti klaidingas įspūdis. Labai tikėtina, kad tokį skelbimą išspausdino ne ištvirkėlė, bet kokia nors Lietuvos politinė partija.

 

Ar ne per daug įžūlu Lietuvos politines partijas prilyginti ištvirkėlėms, pasirengusioms tenkinti spalčiausius joms mokančiųjų norus? Manyčiau, kad tikrai ne. Partijos – tai parsiduodančios damos.

 

Būtent apie tai neseniai prabilo Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas. Jis be užuolankų pasakė, kad minėtos damos, tai yra Lietuvos poilitinės partijos, tenkina slapčiausius kontrabandininkų lūkesčius: padeda apsaugoti jų nelegalią veiklą. Aišku, už tam tikrą mokestį, kuris, ir tai visai normalu, visada mokamas slapčiausius įgeidžius tenkinančioms damoms.

 

Reikšminga tai, kad versiją apie ištvirkaujančias Lietuvos partijas pateikė ne šiaip sau koks šnekorius, bet, galima sakyti, vyriausiasis Seimo agentas. Po tokio pareiškimo buvo labai įdomu laukti ištvirkavimu apkaltintų partijų reakcijos. Ar jos tylės, kaip prisidirbusios, ar vis dėlto bandys apginti savo garbę ir orumą.

 

Atrodo, tos išpaikintos damos nusprendė netylėti. Praėjusią savaitę A.Anušauską buvo pabandyta atstatytdinti iš pirmininko posto, nes, pasak tokio bandymo iniciatorių, A.Anušauskas užtėškė bjaurią dėmę ant partijų suknelių. Ką norėjo pasakyti partijos, užsipuldamos A.Anušauską? Yra keli atsakymai.

 

Pirmasis variantas. Partijos nešvarių pinigų neima. Gyvenimiškai tai atrodo maždaug taip. Kontrabandininkas, nešinas pinigų lagaminėliu, ateina pas kokios nors žinomos Lietuvos politinės partijos vieną iš lyderių ir sako: padarykite taip, kad pasieniečiai mums netrukdytų tam tikroje vietoje per Nemuną iš Kaliningrado srities plukdyti cigaretes ir cukrų, ir mes jūsų partijos kasą papildysime solidžia suma. Kaip į tai reaguoja partijos atstovas? Išgirdęs tokį pasiūlymą, jis baisiai pasipiktina, ima gėdinti kyšininką, pareiškia, kad niekada gyvenime nėra paėmęs ir niekada nepaims neskaidrių pinigų ir galiausiai praneša apie kyšininko kėslus specialiųjų tyrimų agentams. Kyšininkas areštuojamas. Teisingumas triumfuoja.

 

Antrasis variantas. Susirinkę kontrabandininkai tariasi, kad reikia papirkti kurią nors įtakingą partiją, kad kontroliuojančios tarnybos “nepastebėtų” neteisėtos kontrabandininkų veiklos. Tačiau vienas Lietuvos partijas gerai pažįstantis kontrabandininkas savo kolegoms pareiškia: “Papirkti partiją – beviltiškas reikalas. Lietuvos politinėse partijose susirinkę tokie sąžiningi žmonės, kas iš karto spjauna į abejotinus finansavimo šaltinius. Partijos Lietuvoje yra nepaperkamos, nes jos, kaip sakoma mūsų tautos himne, žengia vien takais dorybės”.

 

Po šio pasisakymo supratę, kad jokios partijos papirkti nepavyks, kontrabandinkai iš nusivylimo prageria visus pinigus ir žinodami, kad Lietuvoje nebus vietos nešvariems sandoriams su valdžia, iš nevilties nusiskandina.

 

Žiūrint gyvenimiškai, ir pirmasis, ir antrasis variantas atrodo neįtikinamai, tačiau būtent tuo mus nori įtikinti A.Anušauską užsipuolę partijų atstovai. Deja, kol kas A.Anušauskas atrodo labai pažeidžiamas, nes šūvius į partijas paleido pats neturėdamas neperšaunamos liemenės – konservatorių finansinės paramos šaltiniai taip pat nėra skaidrūs.

 

Nors, ką žinai, gal A.Anušauskas turi bent jau neperšaunamas kojines. Jis  užsiminė, kad kol kas, deja, negali įvardinti kontrabandiniais pinigais maitinamų partijų. Tačiau tas “kol kas” galbūt baigsis, ir mes netrukus išgirsime apie naujas kratas ir antrankius ant pasieniečių ar net politikų riešų?

 

Antai neseniai įtarimai pareikšti Valstybinės sienos apsaugos tarnybos štabo viršininkui pulkininkui Genadijui Kuznecovui. Jis įtariamas piktnaudžiavimu tarnyba ir dokumentų klastojimu. Tačiau iš pateiktos informacijos akivaizdu, kad tie pažeidimai tiesiogiai nesusiję su kontrabanda. Atrodo, A.Anušausko rankos per trumpos, kad galėtų su kontrabandininkais susijusius pareigūnus, taip sakant, paimti už vienos vietos. Tačiau gal mes klystame? Gal pažeidėjai net neįsivaizduoja, kokie grėsmingi audros debesys telkiasi virš muitininkų ir valstybinės sienos apsaugos pareigūnų galvų? O gal kokia nors viena ištvirkusi dama ims ir prisipažins: taip, už pinigus tenkinau visokiausius neteisėtus materialiai mane parėmusiųjų asmenų įgeidžius.

 

Tiesa sakant, sulaukti tokio prisipažinimo – visiškai nerealu, nes partijos iš paskutiniųjų saugo savo autoriteto liekanas. Juolab, kad artėja joms labai svarbus įvykis – savivaldos rinkimai.

 

Reseinių miesto ir apylinkių gyventojai jau gali rengtis partijų šou, kuriame jos bandys įrodyti, kad yra ne ištvirkusios damos, bet tiesiog “Caritas” aktyvistės, pasirengusios piliečiams nuplauti kojas.

 

Nerimą partijoms kelia ir tai, kad gali būti surengti tiesioginiai merų rinkimai, kurie vartus į valdžia atvertų ir bendruomenių atstovams, arba, kaip su pašaipa mėgsta sakyti partijų aktyvistai, vietiniams feodalams. Tačiau jie išsamiai nepaiškina, kuo tie tariami vietiniai feodalai prastesni už ištvirkusias damas primenančias partijas.

 

Tiesioginiai merų rinkimai labai nežavi valdančiosios konservatorių partijos: smunkant jos populiaramui, konservatoriai gali netekti nemažai merų. Todėl valdantieji akivaizdžiai ėmė vilkinti laiką. Antai Vyriausybės vadovas net pasiūlė sužaisti savotišką šachmatų partiją – panaudoti Lietuvoje Didžiosios Britanijos savivaldos modelį, pagal kurį teisė, kokiu būdu rinkti merą, suteikiama patiems savivaldybės bendruomenės nariams.

 

Tačiau paklaustas, kaip tas modelis turėtų veikti, premjeras prisipažino neįsivaizduojąs ir užsiminė, jog į tą klausimą galėtų atsakyti ekspertai.

 

O gal tam klausimui išnagrinėti dar reikėtų sudaryti specialią Seimo komisiją? Tuomet problema būtų tiek užvilkinta, kad teisioginiai mero rinkimai dar labiau nutoltų.

 

Būtų labai gerai, jei tie ekspertai pasidomėtų, ką mano apie tiesioginius merų rinkimus rajonų gyventojai – pavyzdžiui, Raseinių. Nėra abejonių, kad Raseinių nuomonė gerokai skirtųsi nuo Vilniaus.

 

Juk sostinė jau gyvena krizės įveikimo nuotaikomis. Užsimenama, kad komos būklėje ilgiau kaip metus gulėjusi Ekonomika jau tarsi atmerkė vieną akį. Tikimasi, kad ateinantį rudenį šiek tiek pramers ir antrąją. Kitais metais gal pajudins rankų pirštus, dar kitais – kojų pirštus, o štai 2014 metais gal  atsistos ant kojų ir aplankys atokesnes Lietuvos vietas – galbūt ir Raseinius.

 

Tačiau kol kas Raseiniuose, regis, šeimininkauja Ekonomikos pusbrolis Bankrotas ir dvi degradavusios puseserės – Sumaištis ir Stanganicija, kurios geria jų gimaičio Nuopolio pagamintą pilstuką ir nieko negali atsakyti tiems, kurie klausia: o kur yra Ekonomikos sesuo – Gerovė?

 

Į tą  klausimą netrukus pasipils įvairūs atsakymai iš savivaldos rinkimuose dalyvaujančių politikų lūpų. Tačiau galbūt įdomiausia būtų sužinoti, ką jie mano apie ištvirkaujančias damas – politines partijas.

 

Todėl bendruomenių atstovai turėtų pasistengti iš kandidatų į tarybos narius išsireikalauti informacijos – kaip finansuojamos partijos, kurių remiami jie siekia kurti (arba griauti) rinkėjų gerovę.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2010-03-31 19:16
 
 
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media