Suprantu, kad visi žmogaus organai yra svarbūs, bet vieni labiau, kiti ne taip. Yra ir tokių, be kurių galima apsieiti ir išpjovus normaliai gyventi. O nervai ypatingas įtaisas, be jų neišsiversi, jie turi funkcionuoti normaliai, nes sugedę ar net apgedę žmogaus gyvenimą gali paversti pragaru.

Todėl nervų specialistui atvirai prisipažinau, kad mano nervai genda ir kad reikia kažką su jais daryti. Specialistas nusiėmė akinius, padėjo ant stalo ir atsisukęs paklausė:

-Kokius jaučiate nervų gedimo požymius: jie pūsta, aižėja, kiūra, kietėja, minkštėja, sausėja?..

- Ne, daktare,- užprotestavau,- jie nei pūsta, nei aižėja, bet labai išsitempia, pasidarė visai neelastingi, reikėtų juos suelastinti.

- O kaip sužinojote, kad jie pasidarė neelastingi?- pasidomėjo daktaras.

- Labai paprastai,- pradėjau aiškinti.- Paimu į rankas laikraštį, atsiverčiu, o tenai Paulausko, Brazausko, Zuoko ar kurio kito politiko apuoko portretas, ir nervai išsitempia. Pradedu skaityti, ir vandenų pakrančių apstatymo aprašymas nervus dar patempia. Pasirodo, Adamkus trigalvį slibiną lengva ranka palaimina. Nervai išsitempia iki kritinės ribos. Net pradeda purtyti.

- Patarimas būtų paprastas,- įtaigiai pradėjo daktaras.- Neskaitykite laikraščių ir netampykite nervų.

- Tas pat ir su televizija...

- Tas pats ir patarimas- nežiūrėkite televizoriaus.

- Bet juk išeinu miestan. Perėjoje vos nesuvėžino, prie tvenkinio, maitinant antis, nestandartiniai jaunuoliai pastūmė ir tik per plauką neatsidūriau vandenyje, prie pat namų kieme vairuotojas apšaukė, kokio galo valkiuojuosi po kiemą ir trukdau eismui...

- Gerai pagalvokite, ar jums reikia vaikščioti į miestą. Turite žmoną? A, turite...Tai ji tegul ir vaikšto. Sėdėkite sau ramiai namie.

- Namie su žmona irgi visko būna. Sėdu pusryčiauti, o kiaušiniai pervirti, kieti. Gurkšteliu arbatos, o iš tikrųjų tai ne arbata, o kažkokių žolelių nuoviras -girdi, per televiziją rekomendavę tokias gerti. Pagaliau gaunu pylos, kad neapsivilkau padėtais naujais marškiniais, šituos jau reikią plauti. Tai kai per pusryčius taip sudirgina nervus, jie visą dieną įtempti kaip styga. Nei ką dirbt, nei kalbėt neleidžia.

- Patarimas būtų trumpas - skirkitės!

- Negaliu, daktare, skirtis. Kai neturėsiu žmonos, negalėsiu namie sėdėti, reikės į miestą vaikščioti.

- Pamėginkite gydytis savitaiga,- pataria daktaras.- Imate į rankas laikraštį ir dešimt kartų sau tvirtu balsu pasakote: aš ramus kaip belgas, aš ramus kaip belgas... Einate į miestą- irgi aš ramus kaip belgas, aš ramus kaip belgas... Mieste šitai patylom galima kartoti ir kartoti, nekenks. Sėdate pusryčiauti, irgi aš ramu kaip belgas..., žinoma, mintyse, geriau tegul žmona šito negirdi. Savitaigai sustiprinti išrašysiu vaistų... Atpilsite, kad ramus kaip belgas, ir iškart išgersite tabletę.

- Gal vis dėlto, daktare, darykime atvirkščiai: nervų tamprumą didinkime vaistais, o jų veikimą mėginkime stiprinti savitaiga. Nelabai savo savitaiga pasitikiu. Dažnai sakau, jog daugiau nedarysiu to, nedarysiu ano. O imu ir padarau.

- Ką gi, nėra problemos, - nusileido daktaras, - galiu skirti tokių vaistų, kuriuos reikia paremti savitaiga: pirma išgeriate vaistus, po to dedatės esąs belgas, - ir ėmė rašyti receptą.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2010-02-26 12:59

Atgal