2020 m. rugpjucio 8 d., Šeštadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Kūrybos artelė

*print*

Archyvas :: A.Subačius. Linksmas sveikatos pasitikrinimas aštuoniasdešimtmečio proga (7)

2010-02-10
 

7. Pas neuropatalogą.

 

Galva labai svarbus žmogaus organas. Net labai svarbus. Galva visą kūną valdo. Sako, reikia turėt galvą ant pečių, tai gerai gyvensi. Turiu galvą ant pečių, bet kad labai gerai būčiau gyvenęs-nepasakyčiau. Svarbu, kas toj galvoj. Radau parašyta, kad durna galva nei žilsta nei plinka. Manoji ir nužilo, ir nupliko, tai, matyt, nebuvo visai durna, bet dabar jaučiu, kad durnėja. Ne visas savo funkcijas deramai atlieka.

 

Todėl pas galvos specialistą ėjau ne šiaip sau, bet turėdamas tikslą su medicinos pagalba pristabdyti galvos durnėjimą. Sakau pristabdyti, nes sveikai suprantu, kad visiškai sustabdyti dabartinė medicina yra bejėgė.

 

Galvos gydytojas buvo aukštas petingas vyras ir darė tikro gydytojo įspūdį. Jis neklausė, kaip kiti, kuo skundžiuosi ar kuo gali padėti, o tiesiai pasakė, jog tikriausiai man ėmusi šlubuoti atmintis. Pasižiūrėjo į žmogų ir iš karto mato, kas kaip.

 

- Taip, daktare,- sutikau su diagnoze,- galvoje pradėjo siausti vėjai. Išpusto joje sudėliotus daiktus iš savo vietų. Žinau, kad toks daiktas buvo, bet jo įprastoje vietoje jau nėra, kažkur nupūstas... Sakysim, žinau, kad pas mergas nueidavau, bet neprisimenu nė vienos. Visos nupūstos. Bet kartais nei iš šio, nei iš to, imu kurią ir prisimenu - vadinasi, vėjas ją atpūtė į jos vietą. Arba: matau labai gerai žinomą žmogų, kaip gyvą matau, bet nei vardo, nei pavardės neprisimenu - etiketę su vardu ir pavarde vėjas nupūtė. Po kurio laiko tik dingt, ir prisiminiau, vėjas etiketę atpūtė. Ta va, daktare, ir prašyčiau kaip nors tuos vėjus galvoje sustabdyti.

 

- Taip jau yra, mielasis,- ramiai išklausęs, tarė gydytojas. - Į senatvę galvoje ima rastis vienas nedidelis pakitimas, kuris ir kelia tuos vėjus. Žmogaus smegenis sudaro du pus rutuliai - kairysis ir dešinysis. Jie tarpusavy susiję ir veikia vieningai. Bet į senatvę pradeda skirtis, tarp jų atsiranda tarpas. Tikriausiai žinote, kur tik tarpas, ten ir skersvėjai. Jie ir pusto informaciją iš vieno pusrutulio į kitą. Daug ką neatpažįstamai sujaukia. Todėl atmintis ir negali rasti to, ko ieško.

 

- Negalvojau, kad čia viskas taip paprasta,- apsidžiaugiau gydytojo paaiškinimu.- Vadinasi, tereikia suglausti abu pusrutulius ir susiūti. Neliks skersvėjo, ir viskas grįš į savo vietas.

 

- Deja, mielasis, taip gerai neišeina,- mano entuziazmą prislopino specialistas.- Suglausti ir susiūti nesunku, bet juk visa informacija išblaškyta, sujaukta, tokia liks ir po operacijos. Skersvėjai dar kartais kai ką atneša į savo vietas, o po tokios operacijos jau niekas nieko nenešios. Atmintis neturės jokių šansų daug ko prisiminti.

 

Tokia padėtis, prisipažįstu, mane labai nuliūdino. Išeina, kad mano galva durnės ir durnės, ir nėra galimybių ši durnėjimą sustabdyti. Gerai, jei gyvensiu ne taip ilgai, o jeigu ištrauksiu iki šimtinės?! Per laidotuves nesakys, kad numirė Adomas, ramia sąžine postringaus, kad pasimirė tas durnius. Tai ir paklausiau daktaro, kaip toliau gyventi.

 

- Taip ir gyvenk,- specialistas buvo optimistas.- Stenkis kuo mažiau prisiminti, kas blogesnio ar nemalonesnio buvo praeityje, prisimink, taip sakant, tik gražius dalykus, gražias akimirkas.

 

- Daktare, lengva taip pasakyti, bet gyvenime šitaip neišeina. Neprisimenu ir gražių dalykų. Va, pirmoji naktis su pirmąja žmona po vestuvių, manyčiau, turėjo būti graži, o nieko neprisimenu. Neprisimenu tos tikėtinai gražios nakties ir su antrąja žmona. Labai mažai ką iš praeities prisimenu.

 

- O kam tą praeitį prisiminti,- neprarado optimizmo specialistas.- Gyvenk dabartimi, džiaukis laisvos Lietuvos pasiektais laimėjimais, jos vadų gerais ir gražiais darbais.

 

Susimąsčiau. Gal tikrai nereikia knaisiotis po praeitį. Gal tikrai reikia ieškoti vadų gražių dabarties darbų. Ir pradėjau balsu ieškoti, bet atmintis nuvylė.

 

- Ką gero padarė Landsbergis? Užmušk, neprisimenu. Ką gero padarė Paulauskas?.. Pakark, neprisimenu. Ką gero padarė Brazauskas?.. Sušaudyk, neprisimenu. Ką gero padarė Kirkilas?.. Gyvą užkask, neprisimenu. Ką gero padarė Adamkus?.. Nukryžiuok, neprisimenu. Ką gero padarė Kubilius?.. Galvą nukirsk, neprisimenu. Ką gero padarė Prunskienė?.. Nulinčiuok, neprisimenu... Niekaip neprisimenu jų gerų darbų, bet blogus prisimenu puikiausiai.

 

- Tai kaip laisvoj Lietuvoj gyvent su tokia atmintimi?- pabėdavojau.

 

Daktaras kurį laiką tylėjo. Mačiau, jog kažkoks vidinis balsas slopina jo entuziazmą. Galiausiai prabilo:

 

- Nemaniau, tamsta, kad paties atmintis taip degradavusi. Jeigu jau šitaip, patarčiau leisti jai ir toliau smukti. Kad iš viso pamirštum buvus tokį Adamkų, Brazauską, Kirkilą, Paulauską ir visus kitus, kurių gerų darbų neprisimeni. O kad nepamirštum gerų žmonos darbų ir jos pačios, išrašysiu vaistų. Gerti kasdien du kartus po dvi tabletes.

 

Truputį sunerimau.

 

- Ačiū, daktare, už vaistus dėl žmonos gerų darbų,- padėkojau specialistui.- Bet aš turiu vaikų ir nenoriu pamiršti jų gerų darbų.

 

- Ką gi,- nesvyravo daktaras,- išrašysiu vaistų ir dėl vaikų. Už kiekvieną vaiką kasdien reikės gerti po tris skirtingas tabletes. Įspėju, jos nekompensuojamos.

 

Supratau, kad specialisto galimybės man padėti išsibaigė, padėkojau už nuoširdumą bei pastangas ir ypač už susipratimą išrašyti vaistų, išlaikysiančių atmintyje gerus žmonos ir vaikų darbus.

 

/Bus daugiau/

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2010-02-10 16:07
 
 
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media