2019 m. rugsejo 22 d., Sekmadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Rašau ir tobulėju

*print*

Archyvas :: Manekenai

2017-12-08
 
Vlado Ščiavinsko nuotrauka

Vlado Ščiavinsko nuotrauka

Lukas Mackevičius

 

/Ištrauka iš apsakymo/

 

Jau treti metai kaip gyvenu atsiskyręs nuo visų. Tik čia man pavyksta atsipalaiduoti. Malonus upelio čiurlenimas ir lapų šlamesys vos vėjui papūtus. Rytais išeinu pasivaikščioti po mišką ir tai man labai padeda. Labai vengiu tamsos. Miegu visada su šviesa, o naktimis stengiuos nevaikščioti.

 

Paskubomis išgėriau rytinę kavą ir įsėdau į  mašiną. Kamštis ir vėl. Kodėl būtent tada,kai kur nors skubi? Kiekvieną dieną turiu anksčiau išeiti, kad per kamščius suspėčiau nuvažiuoti į darbą. O aš taip norėčiau ta valandėlę saldžiai pasnausti arba pasimėgauti kava. Ne! Visada lekiu kaip akis išdegęs.  Kai galiausiai pasiekiau darbovietę, kaip visada įėjau išdidžiai. Aš be galo mėgau savo darbą, nes dirbau chemiku didžiausiame ir moderniausiame institute. Kiekvieną dieną eksperimentuodavau su įvairiomis medžiagomis ir stengiausi atrasti ką nors naujo. Tačiau jau ilga laiką man nesisekė.

 

Kadangi buvo penktadienis, tai po darbo nusprendžiau nueiti į klubą ir prasiblaškyti. Užsisakiau bokalą alaus ir žiūrėjau į visus besilinksminančius. Jie visi buvo tokie atsipalaidavę, ko man niekada nepavykdavo padaryti. Išvaizda skųstis negalėjau, bet esu labai prastas pašnekovas, todėl jei ir užkalbina kokia mergina, tai po kelių minučių nieko nebeišlemenu, ir dėl to dvidešimt šeštus metus esu be antrosios pusės. Kaip tik apie tai pagalvojęs netoli pamačiau visai žavią merginą, siurbiančią kokteilį. Aš visiškai nemokėjau užkalbinti žmonių, o ypač moterų. Tačiau šį kartą nusprendžiau pabandyti. Atsisėdau šalia jos ir ramiai, aiškiai ištariau:

-          Labas.

 

Ji atsisuko pažiūrėti, kas čia toks sveikinasi. Ji išties buvo labai daili, netgi labai daili ir turėjo šviesius plaukus. Kiek tokių per savo gyvenimą sutikau, dažniausiai jos būdavo kvailos arba visiškos pasipūtėlės.

-          Labas, - atsakė ji.

 

Mintyse nusikeikiau. Po galais, ką man daryti toliau! Ištariau pačius pirmus žodžius, kurie šovė į galvą.

-          Gal nori pašokti?

 

Ji į mane įdėmiai žiūrėjo ir aš pasijutau nelabai jaukiai, bet galiausiai linktelėjo. Tiesą sakant, šokėjas aš buvau prastas. Pasiūliau jai tai, nes nesugalvojau nieko kito geresnio. Mes lėtai šokome. Stengiausi atkartoti visus valso judesius, kuriuos matydavau per filmus ir manau, man puikiai sekėsi. Paprastai partneriai šokdami pasišneka, bet mes tylėjome lyg mus būtų kas nors privertęs šokti. Labai nervinausi ir pykau ant savęs, jog nesugebu ištarti beveik nė vieno žodžio. Mergina turbūt tai pamatė ir paklausė:

-          Kuo tu vardu?

 

Mintyse vėl nusikeikiau. Žinoma, juk pirma turėjau paklausti jos vardo!

-          Maiklas, - atsakiau.

 

Minutėlę palaukiau ir paklausiau jos vardo. Ji taip pat greitai išpyškino savo vardą.

-          Karolina.

 

Vėl stojo tyla. Ji tęsė toliau.

-          Kuo užsiimi savo gyvenime?

-          Aš chemikas.

 

Ji nusijuokė. Jos šypsena buvo tokia nuostabi, jog akimirką tiesiog stovėjau sušalęs į ledą. Mane pažadino tiktai jos žodžiai.

-          Aš dailininkė.

 

Tada aš supratau, kodėl ji juokėsi. Mes tokie skirtingi žmonės ir ar mes tikrai galime vienas kitą suprasti? Ar galime turėti ką nors bendro? Ir tada man atsivėrė protas. Nusprendžiau jos klausinėti visko, kas tik šaus į galvą, ir galbūt tada mes galėsime atrasti bendrų pomėgių.

-          Kokios muzikos klausaisi?

-          Raminančios, - atsakė ji.

-          Padeda kurti?

-          Kartais.

-          Ar galėsiu kada nors pamatyti tavo paveikslus?

 

Ji šyptelėjo.

-          Gal kažkada ir galėsi.

 

Mes nustojome šokti ir aš priėjęs prie baro užsakiau po taurę vyno. Tarp mūsų ir vėl stojo tyla. Staiga man kilo dar vienas klausimas.

-          Ar mėgsti kiną?

-          Ne. Aš labiau mėgstu restoranus.

 

Aš susiraukiau, nes nesupratau, ką ji turėjo omenyje.

Juk kalbame apie pasimatymo vietą? – paklausė.

Aš nusijuokiau ir linktelėjau.

-          Manau, kad taip.

-          Ir kada gi?

 

Minutėlę pagalvojau. Greitai prisiminiau visus restoranus, kuriuose man teko lankytis ir išsirinkęs patį geriausią,  paskelbiau laiką ir vietą.

-          Sekmadienį antrą valandą „Pasteloje“.

-          Man tinka, - atsakė ji ir mąsliai pasuko link durų.

 

Ištuštinau abi taures ir išėjau namo. Turbūt pirmą kartą buvau toks laimingas.

 

Tą naktį aš daug ką supratau apie bendravimą. Atrodė, jog tapau visai kitu žmogumi. Viskas atrodė ne taip jau ir baisu. Mat vaikystėje beveik visai neturėjau draugų, o jei su kuo nors ir pabendraudavau, tai tiek mažai, jog to net nebūtų galima laikyti draugyste. Pačius pirmus draugus turbūt susiradau tik studijuodamas. Tačiau vėliau pajutau, kad nebegaliu gyventi vienas ir ėmiau ieškoti tos man skirtos, bet viskas veltui. Vos tik pradėdavau su kuo nors kalbėtis, iškart pasimesdavau ir nebeturėdavau ką pasakyti, ir susigėdęs nueidavau šalin. Tačiau poryt viskas pasikeis.

 

 

/Tekstas sukurtas Kūrybos studijoje, vad. Erika Straigytė/

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-12-19 14:11
 
 
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media