Aktualijos

Vidas Mačiulis

Auksinį - penkiasdešimtąjį savo gyvenimo jubiliejų  LŽS narys, dienraščio „Lietuvos rytas“ ir savaitraščio „Laikinoji sostinė“ žurnalistas Arūnas Dambrauskas su kolegomis pažymėjo trim savaitėm vėliau, nes jis, gimęs per šv. Kalėdas, šįkart su žmona nusprendė jubiliejų atšvęsti ir 2010-uosius sutikti Egipte. Pailsėjęs, įdegęs, tik  kiek sutrikęs, nes žinojo dėl ko yra kviečiamas, Arūnas pravėrė Kauno žurnalistų namų spaudos konferencijų salės duris.

Simboliška, kad savo prasmingo gyvenimo sukaktį Arūnas Dambrauskas atšventė (tiesa, nepakėlęs nė vienos taurelės, nes jau keleri metai propaguoja sveiką gyvenimo būdą), drauge su LŽS Kauno apskrities skyriaus žurnalistikos senjorų klubo MES nariais, kurie susirinkę būrin kiekvieno mėnesio 16 dieną, turi apie ką padiskutuoti, ką prisiminti... Arūnas, tęsiantis vyresniųjų pradėtą kūrybinę vagą, po dešimtmečio irgi galės save vadinti senjoru ir  papildyti klubo narių šeimą.

Jubiliatas nuoširdžiai pasidalijo prisiminimais apie savo žurnalistinio darbo pradžią, dėkojo tiems, kurie padėjo gyvenime. Šiauliuose gimęs, augęs, o Pedagoginio instituto humanitariniame fakultete įgijęs lituanisto profesiją, jis nusprendė tapti žurnalistu. Kaune įsidarbino savaitraštyje „Banga“. Pirmoji užduotis – papasakoti apie vieną tuometinės Radijo gamyklos darbininką. Arūnas surinko faktus, parašė, bet nesugalvojo straipsnio pavadinimo. Į pagalbą atėjo vyresnis amžiumi ir patirtimi kolega žurnalistas bei satyrikas Augustas Tamaliūnas, kuris patarė pradedančiajam paimti seną laikraščių komplektą ir paieškoti tinkančios antraštės. Tokia „patirtis“ buvo naudinga. Pirmąjį savo  kūrinį A.Dambrauskas pavadino „Kartų estafetė“...

Dabar kolega žurnalistas yra ne tik produktyvus, objektyvus analitiškų straipsnių autorius, bet ir originalus antraščių meistras: „Kodėl lietuviai neturi savojo Mozės?“, „Užversi kojas ir neliks problemos“, „Ūkio džiunglėse vilkų medžioklė“, „Kodėl vėluoja seklių laikrodžiai?“...

Mūsų tinklalapio „Kūrybos artelėje“ publikuojamos trys Arūno Dambrausko trumpos, bet įtaigios publikacijos, kurias galima apibūdinti: “juokas pro ašaras“. Arūnui Dambrauskui, tikriausiai, verkti neteko, kol pasiekė žurnalistikos olimpą, tačiau kūrybinis kelias į  pripažinimą nebuvo lengvas.

Palikęs „Bangą“, Arūnas Dabrauskas tapo „Staklininko“, kurio redaktoriumi pradėjo dirbti  pirmasis „mokytojas“ A.Tamaliūnas, korespondentu. Turėdamas laisvo laiko ir suradęs įdomių temų didžiausioje Lietuvos staklių pramonės įmonėje, savo rašinius pasiūlė tuometinei „Kauno tiesai“. Išspausdino. Ir ne vieną.

Kai redakcijoje atsirado laisva vieta, žurnalistė Audronė (Kanapickienė) Jankuvienė vyr. redaktorei Teklei Mačiulienei pasiūlė priimti puikiai rašantį daugiatiražio savaitraščio žurnalistą. Tokiu pasirinkimu buvo laimingas ne tik Arūnas, bet ir nuolatinių ieškojimų kelyje buvęs redakcijos kolektyvas. Laikraštyje, kuris po „tiesos“ virto „Kauno diena“, Arūnas Dambrauskas išdirbo keturioliką metų. Keičiantis laikraščio savininkams, redakcijos vadovams ir gavus  „Laikinosios sostinės“ pasiūlymą dirbti vyr. redaktoriaus pavaduotoju, jis paliko „Kauno dieną“.

Ir naujame Kauno dienraštyje Arūnas buvo pastebimas savo aštriom publikacijom aktualiais miesto gyvenimo klausimais. Valdininkus ir politikus „auklėjo“ net pasakėčiomis, sagomis, nes mūsų žurnalistikoje „miręs“ visuotinis ironijos bei humoro jausmas, satyros, grotesko ir pamfleto žanras. Arūnas lyg tęsia a.a. Algirdo Kadžiulio, Stanislovo Čyvo, Svetlano Smolenskio ir kitų plunksnagraužių sovietiniais laikais puoselėtas „Sagas“ (sakmes). Viena, kai humoristai rašo apskritai apie negeroves, kita, kai apie tai išspausdina  žurnalistas. Vien už tai, kad Arūnas Dambrauskas „Laikinojoje sostinėje“ buvusį SSKP Kauno miesto sekretorių Rimvydą Tvarijoną pavadino kolaborantu, miesto apylinkės teismas drąsų ir principingą autorių nuteisė 50 000 litų bauda.

Tiesa triumfavo. Aukštesniojo teismo nutarimu žurnalistas buvo išteisintas, o teisėjas, priėmęs keistą sprendimą, buvo priverstas visam laikui nusivilkti savo mantiją. Dėl kolegos publikacijų vieni „nuskriaustieji“ kreipėsi ir į Lietuvos žurnalistų bei leidėjų etikos komisiją. Bet ir ši pripažino, kad Arūnas Dambrauskas nepažeidė etikos, yra objektyvus ir teisingas.

Kai vienąkart Kauno savivaldybė pakvietė („ant valdininkų žaizdų druską pilančius“) spaudos, radijo ir televizijos darbuotojus, drąsiam „Laikinosios sostinės“ reporteriui buvo įteikta „Stiklinė plunksna“. Tuometinis meras džiaugėsi, kad nuo šiol jų požiūris į visus klausimus visada sutaps. Deja, jis klydo, nes Arūnas ir toliau naudoja ne tik radikalią satyrą, bet ir be gailesčio pliekia tuos, kurie trukdo žmonėms gyventi.

Ne dėl redakcijos ar skaitytojų padėkų,  kūrybinių konkursų prizų po ožiaragio ženklu gimęs žiniasklaidos brolis taip stengiasi. Toks jau yra „Gintarinio parkerio“ laureato charakteris, jo pašaukimas. Kai Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno apskrities valdyba 2006 metais pirmąkart nusprendė drąsiausioms žiniasklaidos „bitutėms“ suteikti „Žurnalistikos riterio“ vardą, be konkurencijos  pirmiausia juo buvo paskelbtas  LŽS narys Arūnas Dambrauskas.

Žurnalistai, lyg kariai fronte, visada pasiruošę „mūšiui“, todėl nedaug  turi laisvalaikio. Tačiau kai tos akimirkos ateina, kiekvienas savaip ilsisi. Dabar Arūnas, taip buvo ir jo gimtadienį švenčiant Kauno žurnalistų namuose, greitai išskubėjo į gražias Kačerginės apylinkes, kur dabar su šeima gyvena. Su kolegomis iš „Kauno dienos“ jis vienąkart yra sėdęs į „Arabelą“,  net dalyvavo būriuotojų tarptautinėje regatoje.  Kauno mariose net tapo  regatos „Rudens vėjas“ nugalėtoju.

Tegul ir toliau, dabar jau „auksinio“ Arūno Dambrausko  žurnalistinis vėjas, niekada nenustoja pūtęs į jo puikų kūrybinį žaizdrą. Net ir tada, kai  taps Kauno žurnalistikos senjorų klubo nariu...