Aktualijos

Rasa Kaunietytė

Vasario 12-ąją, penktadienį, penktą valandą po pietų - Kauno menininkų namuose bus daug svečių, norinčių drauge su istoriku, prozininku, humanitarinių mokslų daktaru Rimantu Marčėnu pasklaidyti jo naują  romaną „Sosto papėdėje“. Knygos pristatymo popietę ves Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Viktoras Rudžiansas, kūrinį analizuos literatūrologė Eugenija Vaitkevičiūte, o klausysis – skaitytojai, kolegos  rašytojai ir žurnalistai, nes R.Marčėnas yra LRS ir LŽS narys.

 „Sosto papėdėje“ jau septintoji autoriaus grožinės kūrybos knyga ir trečiasis istorinis romanas., kuris yra lyg ir ankstesniojo, 2007 m. publikuoto romano „Karūnos spindesio apakinti“ tęsinys. Tais metais minėta knyga buvo įvardinta kaip iškiliausia kauniečių rašytojų knyga ir pažymėta premija. Naujoji R. Marčėno knyga „Sosto papėdėje“ vertintina kaip visai atskiras savarankiškas kūrinys, nors jo veiksmą nuo pirmojo skiria tik pora dešimtmečių, tačiau į tekstą „perkeliavo“ tik trys ankstesniojo romano personažai – Mindaugas, karūnuotas Lietuvos valdovas, ir du broliai – realūs istoriniai asmenys – kunigaikščiai Tautvilas ir Gedvydas. Jų portretus autorius papildo naujais štrichais. Skaitytojas netrunka įsitikinti, kad autorius naujajame savo kūrinyje vienodai vietos ir dėmesio skiria tiek personažų vyrų, tiek moterų dvasinio pasaulio atskleidimui. Galime teigti, kad lietuviškai istorinei beletristikai, dažniausiai savo dėmesį sukoncentruojančiai į garsiuosius praeities vyrus - politikus ir karvedžius, tai nėra būdinga.

Romano veiksmas rutuliojasi XIII a. antroje pusėje –daugeliui šimtmečių visą tolimesnę Lietuvos valstybės raidą nulėmusiame laikmetyje. Autorius nelinkęs susitaikyti su tuo, kad ano meto vokiečių, rusų ar lenkų rašytose kronikose, kurių autoriai buvo beveik išimtinai vienuoliai, netgi garsiausioms to meto Lietuvos moterims, tarkim, karalienei Mortai, buvo paskiriama vos po keliolika labai subjektyvių, kartais melagingų eilučių. Romanistas akivaizdžiai nesusitaiko su tokia realija ir savo naujajame kūrinyje išskirtiniu dėmesiu ir netgi susižavėjimu apgaubia tiek Lietuvos karalienę, tiek latvaitę Ausmą, garsaus žemaičių karvedžio Almino žmoną, tiek ir paprasto Baltijos jūreivio mylimąją. Tapusios romano veikėjomis, kūrinyje jos vaidina labai svarbų vaidmenį. Rašytojas tartum stengiasi jas prikelti naujam gyvenimui. R. Marčėnas įtaigiai vaizduoja, kaip švelniai ir tarytum nepastebimai žmonos įtakojo galingųjų to meto Lietuvos vyrų politinius ir grynai žmogiškus sprendimus. Ne veltui pirminis romano pavadinimas buvo „Švelni vedanti ranka“.

Profesionalus istorikas prisipažįsta:  „Istoriko specialybė man dažnai kliudo. Žinojimas verčia į rašomą tekstą žiūrėti skrupulingai, gal kitąsyk ir perdėtai. Rašydamas apsikraunu istorine medžiaga, šaltiniais, kurių visų net nepanaudoju. Kita vertus, tai yra patikimas užnugaris - žinau, kad  istorinių faktų neprigalvoju, kitaip tariant, nelaužiu iš piršto ir neapsijuoksiu. Kai manyje per smarkiai įsibėgės literato vaizduotė, stabdį spustelės istorikas” - šmaikštauja Rimantas Marčėnas.

Ištrauką iš R.Marčėno romano „Sosto papėdėje“ skaitykite mūsų tinklalapio skyriuje „Kūrybos artelė“.