Aktualijos

Virginija Bieliauskaitė

„ Aš Nemuno tėvynėje radau

Ir pasakų pilis, ir negrąžinamą senų dienų pasaulį,

Ir amžinos kūrybos didį žodį,

Ir amžinos šviesos – kaip šimtas saulių – saulę.“

Šie poeto Bernardo Brazdžionio žodžiai lyg specialiai parašyti buvusiai tremtinei, dabar kaunietei, Lietuvos žurnalistų sąjungos narei Genovaitei Slaninienei, kuri švenčia savo 70-ąjį gimtadienį. Sunkus septynmetės mergaitės gyvenimo  kelias 1947 metais prasidėjo tolimajame Krasnojarsko krašte, kur jos tėveliai, išvežti iš Raudonės  apylinkių su penkiais mažais vaikais, patyrė karčią tremties dalią. Tenai, kenčiant badą ir neviltį, nemokant lietuviškai skaityti ir rašyti,  išsiskleidė pirmieji Genovaitės kūrybiniai pumpurėliai – rusų kalba parašyti eilėraštukai. Sibire ji  baigė vidurinę mokyklą, o Abakano pedagoginiame institute – rusų  kalbą ir literatūrą. Toli nuo gimtinės, svetima kalba buvo išspausdintos  ir pirmosios būsimos Lietuvos žurnalistės mintys.

1962 metais Genovaitė pirmoji iš tėvų tremtinių šeimos narių paslapčiom grįžo Lietuvon, apsistojo pas Kaune gyvenantį pusbrolį. Kaip ir buvo pataręs pirmosios Krasnojarsko krašte darbavietės direktorius, kuo greičiau pakeisti pavardę, dvidešimt dviejų sulaukusi Genovaitė Lietuvoje ištekėjo, tapo G.Slaniniene ir galėjo laisviau surasti darbą, mokytis. Iš pradžių įstojo į Kauno politechnikos institutą, paskui Vilniaus universiteto vakariniame fakultete studijavo žurnalistiką. Sunku patikėti, kad tik grįžusi Lietuvon ji greitai ir sklandžiai išmoko rašyti gimtąja kalba. Svečiai, užsukę į Genovaitės kambarį, galvodavo, kad ji - lietuvių kalbos mokytoja, nes ant stalo būdavo daug vadovėlių, žodynų.

Žinome, kas tada laukdavo į Tėvynę grįžusiųjų tremtinių, juolab tokios profesijos žmonių.Tačiau Genovaitė Slaninienė nepalūžo, ėjo tvirtai  užsibrėžtu savo svajonių – žurnalistikos – keliu. Dirbo taip vadinamuose  daugiatiražiniuose laikraščiuose, rašė įvairiomis temomis. Ypač ją žavėjo tiriamoji žurnalistika – jei išsiaiškinti, tai viską iki galo! Ryškų pėdsaką ji spėjo palikti Jonavos „Naujienose“, kur tuomet ją pakvietė dirbti drauge su Genovaite žurnalistiką studijavęs redaktorius, buvęs LŽS Kauno apskrities skyriaus valdybos narys Alfredas Skopas (netikėtai išėjęs Amžinybėn 1997 metais).

Ne vieną puikų jos rašinį skaitėme laikraščiuose „Vakarinis Kaunas“, „Kauno kraštas“. Genovaitė imdavosi sunkių ir painių socialinių temų. Dirbo ji ir „Savivaldybių žiniose“ Vilniuje, bendradarbiavo ir kituose leidiniuose. Ir rašo iki šiol, tik dabar - sveikatos ir farmacijos temomis medicinos leidiniams. Dabar Genovaitė Slaninienė yra Kaune leidžiamo žurnalo „Farmacija ir laikas“ bendradarbė. Redakcijos stilistai, sužinoję, kad žurnalistė tik grįžusi Lietuvon išmoko rašyti gimtąja kalba, stebisi jos publikacijų spalvingu žodynu, minties aiškumu ir tikslumu. Stilistai jos rašiniams nereikalingi!

Genovaitei Slaninienei besisukant darbų verpetuose užaugo sūnus, trys anūkai, kuriais ji ypač didžiuojasi. Kaip ir netoli Kauno marių savo svajonių sodu, kuriame bežiūrint į besistiebiančias gėles, gimsta ne viena nauja kūrybinė mintis. Už kelių mėnesių  sodas Piliuonoje vėl sulauks  savo šeimininkės. Bet gyvenimas – ne sodas, kuriame žydi gėlės. Praeitis verčia ir ašarą nubraukti. Žurnalistė būtinai dar turi parašyti ir apie   Sibire praleistus metus, kur bendravo su garsiais iš Leningrado ištremtais žmonėmis, ir kaip kokoso riešutai ją išgelbėjo badmečiu...

2010-ųjų sausio 13-ąją, Laisvės kovotojų dieną -  Genovaitę Slaninienę aplankė jubiliejinis, septyniasdešimtasis gimtadienis. Ta proga uždarosios akcinės bendrovės „Farmacijos namai“, leidžiančios net dešimt žurnalų, savo jaukiame, gražiai įrengtame ofise nuoširdžiai pagerbė jubiliatę, be kurios įdomių straipsnių jie neįsivaizduoja savo leidinių. Bedrovės direktorius Raimondas Kubilius, redaktorė Loreta Kubilienė, žurnalistė, LŽS narė Ramutė Pečeliūnienė, visi nedidelio, bet darnaus kolektyvo darbuotojai gražiai pagerbė ir pasveikino Genovaitę Slaninienę.

Žurnalistines dovanas įteikė ir sveikino LŽS Kauno apskrities skyriaus valdybos pirmininkas Vidas Mačiulis, senjorų klubo MES vadovas Vladimiras Beresniovas. Visi drauge jubiliatei sugiedojo „Ilgiausių metų, ilgiausių!“

Septynių dešimčių metų gyvenimo kelyje tikriausiai buvo daugiau liūdesio nei džiaugsmo. Tačiau nelengva būtis žurnalistę išmokė paparastumo, kantrumo, nuoširdumo. Bendraujant su kolege visada yra įdomu ir gera.

Linkime Genovaitei Slaninienei stiprybės, aštrios plunksnos, geros sveikatos ir polėkio, nes prasmingas žmogaus gyvenimo ruduo ne mažiau malonus, kaip jaunystės pavasaris…