2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistų namuose

*print*

Archyvas :: Visuomenės ir žiniasklaidos dialogas J. Laurinavičiaus knygoje

2017-04-19
 
 

Balandžio 25 dieną Žurnalistų namuose buvo gražiai pristatyta žurnalisto ir rašytojo Jono Laurinavičiaus knyga "Žurnalistai".

Lai­min­gas tas žmo­gus, ku­ris įgy­ven­di­na sa­vo sva­jo­nę. Ma­nau, ir ko­le­ga Jo­nas Lau­ri­na­vi­čius yra lai­min­gas. Gi­męs ir au­gęs jau­kia­me dzū­kiš­ka­me Pa­jau­tų kai­me, jis nuo vai­kys­tės pa­ju­to sa­vo gim­ti­nės gro­žį. Ar­cha­jiš­ka ap­lin­ka ne tik ug­dė mei­lę tė­viš­kei, vis­kam, kas lie­tu­viš­ka, bet ir skie­pi­jo no­rą da­ly­tis jį už­plū­du­siais jaus­mais, pa­ste­bė­ji­mais. Jau be­si­mo­ky­da­mas Pa­sa­mo­vio kai­miš­ko­je pra­di­nė­je mo­kyk­lo­je, be jo­kio pro­fe­si­nio orien­ta­vi­mo, be jo­kių mo­ky­to­jų pa­ska­ti­ni­mų jis jau bran­di­no vie­nin­te­lę sva­jo­nę „ra­šy­ti į laik­raš­čius". Ši sva­jo­nė iš­si­pil­dė su kau­pu.

Da­bar į gy­ve­ni­mą iš­lei­džia­me nau­ją ko­le­gos Jo­no Lau­ri­na­vi­čiaus kny­gą su in­tri­guo­jan­čiu pa­va­di­ni­mu - „Žur­na­lis­tai". Šian­dien apie žur­na­lis­tus, žur­na­lis­ti­ką šne­ka­ma daug. Vie­ni gi­ria, ki­ti pei­kia, pik­ti­na­si, tre­ti - mo­ko, nors pa­tys apie žur­na­lis­ti­ką nie­ko ne­nu­tuo­kia. Tai­gi, abe­jin­gų žur­na­lis­to dar­bui iš es­mės nė­ra. To­dėl ir kny­gą su to­kiu pa­va­di­ni­mu no­ri­si pa­im­ti į ran­kas. Šiuo at­ve­ju ma­ne dar in­tri­guo­ja fak­tas, kad kny­gos au­to­rius per­nai ru­de­nį pra­smin­gai pa­mi­nė­jo dvi su­kak­tis: su­ka­ko 55 me­tai, kai jis dir­ba žur­na­lis­tu, ir 25-eri me­tai - „Kai­šia­do­rių ai­dų" laik­raš­čio re­dak­to­riu­mi. Va­di­na­si, il­gai krim­to žur­na­lis­to duo­ną, re­dak­ci­jos dar­bo spe­ci­fi­ką pa­žįs­ta iš pa­šak­nų, tad ra­šo ne iš nuo­gir­dų, pra­ma­nų, o ska­ti­na­mas vi­di­nio pro­fe­sio­na­laus po­rei­kio.

Ko­le­ga Jo­nas kny­gos pra­džio­je tei­gia, kad ją ski­ria žur­na­lis­tams, su ku­riais dir­bo ar­ba ar­ti­mai ben­dra­vo. Iš pir­mo žvilgs­nio ga­li pa­si­ro­dy­ti, kad au­to­rius pa­si­rin­ko ga­na siau­rą ap­žval­gos ra­tą - ra­šy­ti tik apie tuos, su ku­riais tie­sio­giai dirb­ta. Bet taip nė­ra, 64 ben­dra­dar­bia­vi­mo su spau­da me­tai lei­džia au­to­riui ge­ro­kai pra­plės­ti kny­gos kon­tū­rus. Pir­mą­ją ži­nu­tę, bū­da­mas Onuš­kio vi­du­ri­nės mo­kyk­los šeš­to­kas, pa­skel­bęs Dau­gų ra­jo­no laik­raš­ty­je dar 1953 m., vė­liau žur­na­lis­ti­nio mąs­ty­mo dai­gus bran­di­nęs Va­rė­nos laik­raš­ty­je, re­a­liai dir­bęs Šal­či­nin­kų, Ma­žei­kių ir Kai­šia­do­rių laik­raš­čiuo­se, Vie­vio ir Kai­šia­do­rių ra­jo­nų ra­di­jo re­dak­ci­jo­se, ko­le­ga Jo­nas iš­ėjo di­de­lę gy­ve­ni­mo mo­kyk­lą, su­ti­ko daug žurnalistų, ku­rie ir ta­po šios kny­gos he­ro­jais. Tai Dau­gų ra­jo­no laik­raš­čio re­dak­to­rius Vis­val­das Bri­gi­tas Mik­la­še­vi­čius, va­rė­niš­kiai Sta­sys Či­žas ir Alo­y­zas Ten­dze­gols­kis, šal­či­nin­kie­čiai Juo­zas Gir­dzi­jaus­kas ir Mi­chai­las Vo­lo­se­vi­čius, ma­žei­kie­čiai An­ta­nas Ba­raus­kas, Jo­nas Stan­kus, Jo­nas Straz­daus­kas, Si­gi­tas Ska­bei­kis ir vi­sa ple­ja­da kai­šia­do­riš­kių: Ze­no­nas La­pins­kas, Ni­jo­lė Bla­že­vi­čiū­tė, Jo­nas Rau­de­liū­nas, Va­cys Bu­kaus­kas, Pra­nas Gra­bi­jo­las, ki­ti - vi­sų ne­iš­var­dy­si.

Įdo­mu tai, kad au­to­rius ne­ap­si­ri­bo­ja vien tik ben­dra­vi­mo ap­ra­šy­mu. Jis įdė­mia aki­mi ly­di sa­vo kny­gos he­ro­jus, ku­rie, kaip ir įpras­ta žur­na­lis­tams, daž­niau­siai ei­na ga­na vin­giuo­tais ke­liais, ve­dan­čiais juos, ir kar­tu kny­gos au­to­rių, į Kau­ną, Vil­nių, į res­pub­li­ki­nių laik­raš­čių ir žur­na­lų re­dak­ci­jas, į te­le­vi­zi­ją, ra­di­ją, ki­tur. Žur­na­lis­tai tam­pa re­dak­to­riais, po­etais, ra­šy­to­jais, pro­fe­so­riais, po­li­ti­kais. Taip kny­gos tu­ri­nys or­ga­niš­kai iš­si­ver­žia iš re­gio­ni­nių rė­mų, tam­pa vi­sos ša­lies žur­na­lis­ti­kos sa­vas­ti­mi. 

Aki­vaiz­du, kad kny­gos au­to­rius įsi­my­lė­jęs sa­vo pro­fe­si­ją, nes kny­go­je tei­gia: „Žur­na­lis­ti­ka - tai nuo­la­ti­nis ko­pi­mas į kal­ną, kur kiek­vie­nas žings­nis vis sun­kes­nis, su­dė­tin­ges­nis, ta­čiau su kiek­vie­nu žings­niu at­si­ve­ria vis pla­tes­ni ho­ri­zon­tai, vis to­liau ma­ty­ti. O tai gra­žu, kil­nu, pras­min­ga. Tai su­da­ro bū­ties es­mę."

1972 m. ko­le­ga Jo­nas įsto­ja į Lie­tu­vos žur­na­lis­tų są­jun­gą. Re­ko­men­da­ci­jas jam pa­ra­šė Ro­mu­al­das Ozo­las, Ze­no­nas La­pins­kas ir Sta­sys Či­žas. Pro­fe­si­nė­je są­jun­go­je jis reiš­kė­si ak­ty­viai, 2009 m. bu­vo ap­do­va­no­tas me­da­liu „Už nuo­pel­nus žur­na­lis­ti­kai". Kū­ry­bą skel­bia LŽS in­ter­ne­ti­nia­me laik­raš­ty­je www.lzs.lt, 2014 m. iš­leis­to­je žur­na­lis­tų po­ezi­jos kny­go­je „Su­švies­ki, sau­le". Do­mė­jo­si žur­na­lis­ti­kos is­to­ri­ja. 2008-2014 m. iš­lei­džia net sep­ty­nias kny­gas „Iš žur­na­lis­to ar­chy­vo".

Be­je, pra­dė­jęs nuo ži­nu­čių, straips­nių, in­ter­vių, ko­le­ga Jo­nas grei­tai pa­jun­ta, kad ne­tel­pa tra­di­ci­nių žur­na­lis­ti­kos žan­rų rė­muo­se. Jis sėk­min­gai per­ei­na į gro­ži­nės li­te­ra­tū­ros lan­kas, pra­de­da kur­ti esė, ei­lė­raš­čius, no­ve­les, pa­da­vi­mus, le­gen­das, afo­riz­mus, sen­ten­ci­jas. Jo ran­ka pro­fe­sio­na­lė­ja, ra­šy­mo sti­lius to­bu­lė­ja, kal­ba gry­nė­ja ir su­dė­tin­gi teks­tai pa­si­da­ro leng­vai skai­to­mi. Tai ne­trun­ki pa­jus­ti ir skai­ty­da­mas šią kny­gą.

Ko­le­ga Jo­nas di­dži­ą­ją gy­ve­ni­mo da­lį pra­lei­do dirb­da­mas Kai­šia­do­ry­se. Šį kraš­tą, jo gar­sius žmo­nes jis ap­ra­šė pla­čiai, su mei­le ir ga­baus kraš­to­ty­ri­nin­ko pro­fe­sio­na­lu­mu. Apie jį ra­šė sa­vo laik­raš­ty­je, res­pub­li­ki­nė­je spau­do­je. Pa­ra­šė kraš­to­ty­ros kny­gas „Nu­si­len­ki­mas knyg­ne­šiams ir da­rak­to­riams" (1991), „Kai­šia­do­rių mies­to kro­ni­ka" (2006, 2011), „Knyg­ne­šių da­lia" (2014), „Trem­ti­niai" (2014). Jo plunks­nai pri­klau­so ir kny­gos: „Jo­nas Ais­tis ir Rum­šiš­kės" (1992, 2009), „Sta­sys Ti­jū­nai­tis" (1995), „Ra­mū­nas Šiš­kaus­kas. XXVII olim­pi­nių žai­dy­nių pri­zi­nin­kas" (2000), „Kai­šia­do­rių kraš­to žmo­nės. 100 biog­ra­fi­jų" (2002),  „Ka­zi­mie­ras Bra­zaus­kas" (su G. Il­gū­nu, apie A. M. Bra­zaus­ko tė­vą, 2006), „At­vi­ra šir­di­mi" (apie Kai­šia­do­rių vys­ku­pi­jos hie­rar­chus, 2011), „Pre­zi­den­tas Al­gir­das Bra­zaus­kas ir Kai­šia­do­rys" (2014). 1987 m. jis tik­rai pel­ny­tai bu­vo ap­do­va­no­tas me­da­liu „Už nuo­pel­nus kraš­to­ty­rai ir pa­min­klų ap­sau­gai", o 2013 m. ta­po Kai­šia­do­rių ra­jo­no gar­bės pi­lie­čiu. Ši kny­ga - dar vie­nas ra­šy­ti­nis pa­min­klas kai­šia­do­riš­kiams.

Daug ei­lu­čių ko­le­ga Jo­nas yra pa­sky­ręs ir sa­vo gim­ta­jam Pa­jau­tų kai­mui. „Ma­no tė­vų so­dy­bos se­niau­siai ne­bė­ra, ne­bė­ra ir kai­my­nų, o jei yra - tai tuš­čios tro­bos, vien ša­bakš­ty­nai. Glau­džiuos prie me­džių, ku­rie ir­gi tiek pat pa­se­no, kiek ir aš, ran­kas su­vil­gau kūd­ro­je, ku­ri jau bai­gia už­žel­ti, ban­dau pra­si­brau­ti pro krū­mus, ku­riais už­au­go ma­no ta­kai, ve­dę į pra­di­nę mo­kyk­lą, sten­giuos pri­si­min­ti žmo­nes, ku­rie čia var­go, bet nie­kuo per daug ne­si­skun­dė, gir­di, to­kia Die­vo va­lia. Taip greit pra­bė­go me­tai, de­šimt­me­čiai..." Au­to­rius jaut­riai ieš­ko są­sa­jų su gim­ti­ne, ban­do su­riš­ti lai­ko ir žmo­nių su­trau­ky­tus sai­tus. O vė­liau at­si­ras ir to­kios ei­lu­tės: 

 

O tė­viš­ke!

Tu toks ty­lus ato­dū­sis

Ir aša­ra, nuo skruos­to

Ty­liai nu­brauk­ta...

 

Ko­le­ga Jo­nas laik­raš­čio re­dak­to­riu­mi ta­po tik Lie­tu­vai at­ga­vus ne­pri­klau­so­my­bę. Daug me­tų jam te­ko re­dak­ci­jo­se dirb­ti so­viet­me­čiu, ku­rį pa­va­din­čiau krei­vų veid­ro­džių lai­ko­tar­piu. Val­džia iš tri­bū­nų kal­bė­jo vie­na, da­rė ki­ta, o žmo­nės kar­to­jo iš tri­bū­nos iš­girs­tus žo­džius, bet jais ne­ti­kė­jo. Žur­na­lis­tui to­kio­je si­tu­a­ci­jo­je iš­lik­ti gar­bin­gam bu­vo la­bai ne­leng­va. Ga­li­ma tik pa­si­džiaug­ti, kad ko­le­ga Jo­nas šį lai­ką ap­ra­šo be jo­kių pa­dai­li­ni­mų, pie­šia tik­ro­viš­ką žur­na­lis­tų dar­bo at­mo­sfe­rą ir kar­tu su­tei­kia ga­li­my­bę jau­nes­niems skai­ty­to­jams ge­riau su­pras­ti, kaip tuo me­tu dir­bo plunks­nos bro­liai. 

Kny­gos is­to­ri­nę, pa­žin­ti­nę, kraš­to­ty­ri­nę ver­tę di­di­na ir pluoš­tas nie­kur ne­skelb­tų nuo­trau­kų, ku­rio­se ir žur­na­lis­tų šio­kia­die­niai, šven­tės, ir jau į Ana­pi­lį iš­ėju­sių ko­le­gų pa­veiks­lai, ir bu­vu­sių re­dak­ci­jų, spaus­tu­vių pa­sta­tų vaiz­dai.

Ži­no­mas žur­na­lis­tas, ra­šy­to­jas, re­dak­to­rius ir lei­dė­jas Jo­nas Lau­ri­na­vi­čius iš­lei­do nau­ją, įdo­mią ir rei­ka­lin­gą knygą. Ma­nau, ji bus nau­din­ga is­to­ri­kams, li­te­ra­tū­ro­lo­gams, žur­na­lis­tams, li­te­ra­tū­ros dar­buo­to­jams. Šir­din­gai svei­ki­nu ko­le­gą Jo­ną ir lin­kiu jam ne­blės­tan­čios kū­ry­bi­nės ug­nies. 

 

Vytautas Žeimantas

 

Rubrika Žurnalistų namuose yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-07-16 06:12
 
 

Komentarai (5)

Jūsų el. paštas

Algirdas Butkevičius. Biržai

2017-07-16 06:15

Džiaugiuos, kad A. Macijausko premijai šiemet pristatytas Jonas Laurinavičius, rimtas žurnalistas, senas pažįstamas, kiek žinau, parengęs knygas apie mano jaunų dienų bičiulius, deja, jau iškeliavusius Anapilin, Vacį Bukauską ir Daną Kairį.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Vytautas

2017-04-22 12:04

Jonai, gerai, kad parašiai knygą apie kolegas žurnalistus. Šiap žurnalistai dažniau patys apie kitus rašo, o apie mūsų virtuvę - dažniau kalba tie, kurie užpyksta.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Juozas

2017-04-21 23:54

Gerb. Jonai,iš kur semiesi tiek jėgų ir kūrybos talento? Norėčiau sulaukti atsakymo, kai ateisiu į knygos pristatymo šventę. Sveikinu su,kaip dabar madinga sakyti, naujo projekto įgyvendinimu. Tai geras darbštumo pavyzdys jaunajai kartai.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Česlovas S.

2017-04-19 10:23

Gerb. Jonui - nuoširdžiausi sveikinimai!

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Antanas

2017-04-19 09:39

Sveikinu, Jonai, su nauja knygą!

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media