Žurnalistų namuose

Žurnalistų namuose (Jogailos g. 11, Vilnius) atvėrė duris dailininko ir žurnalisto Alberto Vaidilos autorinė paroda "Erotinės vizijos".

Oficialus parodos atidarymas  įvyks liepos 1 d. (trečiadienį) 11 val.

Neįprasta tematika sukurti darbai jau dabar kelia nemažą susidomėjimą, todėl, manau, kad ir mūsų svetainės skaitytojams bus įdomu sužinoti kiek daugiau apie šią parodą ir jos kūrėją.

Naująją savo parodą pavadinai "Erotinės vizijos". Kas paskatino užsiimti šia tema?

Svarbiausi šios parodos iniciatoriai - kolegos žurnalistai.  Pavasarį mano autorinės parodos „Moterys ir gėlės", atidarymo metu net keli žiūrovai (beje, ir viena žiūrovė) pasiteiravo, ar negalvoju surengti erotinių darbų parodą. Pasakiau, kad mielai imsiuos šios temos, juolab, kad turiu sukaupęs kai kurios medžiagos. Savo pažadą ištesėjau. Imtis erotinių paveikslų kūrimo paskatino ir didelis visuomenės susidomėjimas erotiniais darbais. Tereikia prisiminti Erotikos muziejaus įkūrimą Kaune 2009 metais, kurio steigėjas buvo Vidas Kontvainis. Tiesa, muziejus išsilaikė tik nepilnus metus, bet trumpam dalinai užpildė erotikos stoką Lietuvos kultūrinėje erdvėje. Daugelyje didžiųjų Europos miestų yra įkurti Erotikos muziejai. Eksponatai mūsų šalies erotikos muziejui buvo renkami ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Buvo kaupiami ne tik dailininkų darbai, bet ir fotografijos, atvirukai, kuriuose buvo pavaizduoti nuogi ar pusnuogiai vyrai bei moterys ir t. t. Žurnalistams, manau, bus įdomu sužinoti, kad buvo eksponuojami ir pirmieji lietuviški erotiniai laikraščiai „20 centų" ir "20 kapeikų". Manau, kad Erotikos muziejų anksčiau ar vėliau vėl turėsime, o mūsų dailininkai turės ką pasiūlyti naujai ekspozicijai. Nepriklausomybės metais šalyje jau surengtos kelios erotinės dailės parodos, o dvidešimtajame Vilniaus aukcione, įvykusiame 2011 metais,  buvo  išskirta dalis Lietuvos dailininkų darbų pavadinimu „Nue & Erotica", tarp kurių buvo Juozo Mikėno, Vytauto Kašubos, Prano Gailiaus, Elvyros Kairiūkštytės ir kitų darbai, taip pat žiupsnelis ir Japonų XIX amžiaus erotinės grafikos.

Sovietmetyje apie erotiką buvo nepriimta šnekėti. Tu dailininkas dar nuo tų laikų. Kodėl tavęs tai nesustabdė?

Sovietmetis palyginti nedidelis tarpsnis žmonijos istorijoje. O apie erotiką galima kalbėti nuo seniausių laikų, kad ir nuo Adomo ir Ievos. Prisiminkime, kad senovės graikams erotika reiškė meilę, o Erotas buvo meilės dievas. Antikinėje dailėje, ypač skulptūroje, paplito nuogo kūno vaizdavimas. Daugelis  įvairių epochų garsių menininkų plėtojo erotikos tematiką ne tik dailėje, bet ir kitose meno šakose. Nemažai žinomų Lietuvos dailininkų irgi kūrė erotinius paveikslus, taip pat ir sovietmečiu.  Šiai šimtmečių dailės tradicijai nebuvo aklinai užsklęsti vartai sovietmečiu, nes nuogo kūno vaizdavimas buvo svarbus dailininko profesionalumo rodiklis. Tačiau didžiuma tokių darbų negalėjo patekti į parodas, o likdavo laukti geresnių laikų dirbtuvėse ar keliauti į privataus užsakovo butą, kolekciją, aplenkiant viešas parodų sales. Dabar, nepriklausomybės metais, tiek dailininkams, tiek ir meno vartotojams geras laikas išsivaduoti iš normatyvinės estetikos, stereotipinio mąstymo gniaužtų ir giliau pasidomėti intymaus gyvenimo meninėmis interpretacijomis. Kaip čia nepasakysi, kad geras erotinio turinio paveikslas labai gali pagyvinti buto, ypač  miegamojo patalpą, poilsiavietės, sanatorijos, kitų privačių bei visuomeninės paskirties pastatų interjerus.

Kaip galėtum apibūdinti erotiką savo kūryboje?

Šiandien erotikos terminas vartojamas pažymint žmogaus jausmingumą, geidulingumą, seksualumą. Visa tai atspindėti ir buvo mano uždavinys. Erotika nėra vulgari. Tai pagrindinis jos skiriamasis bruožas lyginant su pornografija, kuriai svarbiausi ne jausmingumo, o seksualumo aspektai - prikišamai demonstruojami lytiniai organai arba lytinis aktas, iškrypimai. Mano rimtesnė pažintis su erotika prasidėjo studijuojant Vilniaus dailės institute, kai prieš mus studentus dėstytojas pasodindavo nuogą arba subtiliai draperija pridengtą pozuotoją ir porą ar trejetą valandų ją piešdavom, o kitą dieną darbą pratęsdavom. Galiausiai gimdavo piešinys, kuris vadinosi „Aktas". Piešinio erotinių, seksualumo aspektų neaptarinėjome - tai buvo nuogo kūno studija. Tuomet aš gerai įsisąmoninau, kad moteris nėra tik geismui ir gražumui sukurta gimdyvė, o kaip ir kiekvienas vyras yra sudėtingos kūno konstitucijos, savito charakterio ir savitos  kūno kalbos būtybė. Be to, suvokiau, kad erotines fantazijas ar vizijas kur kas stipriau kaitina koketiškai pridengtos grožybės, negu atvira kūno anatomija. Vėliau kaupėsi eskizai, fotografijos iš paplūdimių, kitų šaltinių, taip pat sudėtingesni judesio, rakurso darbai „iš atminties". Ši patirtis man pravertė kuriant erotines vizijas.

Ši paroda ne pirmoji. Primink LŽS svetainės skaitytojams apie buvusias tavo parodas.

Vilniaus žurnalistų namų salone surengta ekspozicija „Erotinės vizijos" yra mano šeštoji autorinė paroda. Pirmoji, kurią pavadinau Alberto Vaidilos kompiuterinė tapyba ir grafika, buvo surengta Lietuvos kurčiųjų draugijoje  (2008). Jos tematika - peizažai, natiurmortai, kurčiųjų gyvenimo apmąstymai ir kt. Vėlesnės autorinės parodos buvo surengtos LŽS (Būties ženklai - 2013, Žurnalistų portretai - 2014, Moterys ir gėlės - 2015), o Vilniaus Rotušėje surengiau atnaujintą autorinę žurnalistų portretų ekspoziciją, skirtą XVI Lietuvos žurnalistų sąjungos  suvažiavimui (Žurnalistų portretai - 2014). Dalyvavau su kūriniais ir bendrose dailės darbų parodose: pirmojoje žurnalistų ekslibrisų Lietuvos technikos bibliotekoje (2012), Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje (2012) , taip pat surengtose dailės darbų parodose, kurios buvo skirtos pažymėti Spaudos dienai - Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos patalpose (2014), Parlamento rūmuose (2014, 2015).

Tavo darbai - tai kompiuterinė grafika. Vieni sako, kad tai nauja meno rūšis, kiti mano, kad tik kompiuterių išmonės. Koks tavo sprendimas?

Pirmiausia nenorėčiau sutikti su teiginiu, kad tai tik kompiuterinė grafika. Tai ir kompiuterinė tapyba. Trumpiau tariant - tai kompiuterinis menas, kuris apibrėžiamas Dailės (tapybos) terminų žodyne kaip „20 a. antros pusės vizualinių menų šaka: kompiuteriu kuriamas menas. Meninis vaizdas modeliuojamas monitoriaus ekrane pagal programų teikiamas galimybes. Jungiami dailės, mokslo ir technikos elementai". Dėl aiškumo šioje vietoje pridursiu, kad kompiuteriniu menu laikomas toks darbas, kurį kuriant arba eksponuojant panaudojamas kompiuteris, nepaisant to, kad kūrybos procese yra panaudojamos ir kitos medžiagos, įrankiai, technologijos. Tad kompiuteris yra tik naujos technologijos įrankis arba vienas iš įrankių, kuris reikalauja kompiuterinio raštingumo, o kuriant dailės kūrinį būtinas ir dailės išmanymas, nes programa tau „išmeta" pieštuką, įvairaus dydžio teptukų rinkinį, paletę su gana didele spalvų gama ir tuomet gali pradėti piešti, ką sumanęs, tuščiame lape arba perkurti jau turimą vaizdą fotografijoje ar piešinyje, įgyvendindamas savo naują sumanymą, pagal naujus grožio ir vizualinio meno kriterijus. Klasikinės dailės skirstymas į grafiką ir tapybą paremtas darbo  atlikimo technika - jeigu paveiksle vyrauja linijinis vaizdo perteikimo būdas, tai ši technika ir ja atlikti darbai vadinami grafika, jei vyrauja spalva - tapyba. Dailės institute jau pirmame kurse privalėjom įsisąmoninti, kad tapybos siela yra spalva, o grafikos - linija, nors dažnai matome, kad grafikos lakštai būna spalvoti, o tapyboje svarbi vieta tenka kompozicijos linijinei raiškai. Tačiau dėl to dailininkas paprastai nesuka galvos - jam nesvarbu į kokios technikos rėmus įsprausti darbą, o ieško kelių maksimaliai meninei įtaigai. Ši technikų konvergencija būdinga ir mano darbams. Ar mano darbai yra nauja meno rūšis ? Taip. Iš tikrųjų tai  palyginti naujas žanras meno istorijoje, tačiau ne toks naujas kaip gali pasirodyti. Pirmoji kompiuterinio meno paroda buvo surengta 1965 metais Vokietijoje, Štutgarte. Jos autoriai kompiuterinio meno pionierius Maksas Bensas (Max Bense) ir jo mokinys Georgas Nesas (Georg Nees). Tuo pat metu Vokietijoje dirbo ir kai kurie kiti mokslo ir meno atstovai bandydami kompiuteriu sukurti tokį meninį vaizdą, kurio nebūtų įmanoma padaryti įprastomis meno priemonėmis. Pažymėtinas vienas iš tokių paveikslų, kurio vaizdo parametrai kito priklausomai nuo atstumo tarp žiūrovo ir kūrinio. Įdomus Europos kompiuterinio meno istorijas faktas - Londono Šiuolaikinio meno institute 1968 metais įvykusi paroda „Kibernetinis įžvalgumas", nes ji įtakojo Londono kompiuterinių menų draugijos įkūrimą (1969). Kompiuterinio meno, kompiuterinės grafikos, grafinio dizaino kūrėjų gretos Europoje, Pabaltijo šalyse sparčiai auga, aukštosiose mokyklose ruošiami šios srities specialistai. Pavyzdžiui, Lietuvoje šie menai studijuojami Vilniaus dailės akademijoje, Vytauto Didžiojo universitete kaip  naujų technologijų - šiuolaikinių medijų meno šakos.

Pabaigai tradicinis klausimas, kokie ateities kūrybiniai planai?

Svarbiausias šių metų mano uždavinys užbaigti Lietuvos žurnalistų portretų albumą, kuriame bus apie 100 portretų. Šio albumo pagrindą sudarys žurnalistų portretai  eksponuoti Žurnalistų namuose ir Vilniaus Rotušėje. Priminsiu svetainės skaitytojams, kad tai buvo pirmoji žurnalistų portretų paroda šalies žurnalistikos istorijoje. Ji buvo skirta Lietuvos žurnalistų sąjungos įkūrimo 85 - osioms metinėms, susilaukė daug palankių atsiliepimų, todėl ir kilo mintis, kad šį įvykį geriausia būtų užfiksuoti ne įprastiniame kataloge, o išleisti Žurnalistų portretų albumą, skirtą LŽS 85 metų jubiliejui. Albumą numatoma parengti didoko formato (24X30), ant kreidinio popieriaus, su spalvotomis iliustracijomis. Kiekvienam žurnalisto portretui skirsime po puslapį. Tikriausiai, įdomu sužinoti, kaip buvo atrinkti portretuojamieji? Vienus pats pasirinkau, kiti patys pareiškė , kad nori būti „įamžinti".  Tikrai negavau jokių direktyvų „iš aukščiau", o ir pats nesiorientavau tik į išskirtines asmenybes. Mano galva, kiekvienas žmogus, o ypač žurnalistas, yra išskirtinis. Todėl, jeigu dar  būtų norinčių patekti į šį albumą ir jį įsigyti, gali kreiptis į mane el.p. albertas.vaidila@gmail.com ir atsiųsti vieną, o dar geriau keletą nuotraukų elektroniniu paštu. Manau, kad liepos mėnesį jau galėsime LŽS internetinėje svetainėje skelbti portretuojamųjų sąrašą, albumo prenumeratą. Pagal preliminarius paskaičiavimus vienos knygos - albumo kaina prenumeratoriui kainuos 15 eurų. Noriu palinkėti kolegoms malonaus bendravimo kartu kuriant, leidžiant ir įsigyjant šį albumą, taip pat, žinoma, kviečiu apsilankyti ir patirti malonių akimirkų parodoje „Erotinės vizijos". Dar primenu: Oficialus parodos atidarymas įvyks liepos 1 d. (trečiadienį) 11 val. Laukiame.

Kalbėjosi Vytautas Žeimantas

Rubrika Žurnalistų namuose yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.