Žurnalistų kūryba

Žurnalistei, knygų redaktorei Reginai Pupalaigytei neseniai istorinėje Prezidentūroje Kaune buvo įteikta Lietuvos žurnalistų draugijos Stasio Lozoraičio premija „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą". Kaip pranešė Lietuvos žurnalistų draugija, premija R. Pupalaigytei skirta už viso gyvenimo profesionalią žurnalistinę veiklą, ištikimybę savo profesijai, ilgametę veiklą draugijoje. Ta proga norėtųsi išsamiau pristatyti laureatę. Reginos Pupalaigytės žodis:

Gimiau 1948 m. Kaišiadorių rajono. Lomenių kaime mažažemės valstietės ir antros kartos malūnininko šeimoje. Turiu vieną vyresnę seserį, jaunesnė sesutė mirė kūdikystėje. Nuo 1955 m. mūsų šeima apsigyveno Kaune, čia baigiau buv. 14-ąją vidurinę mokyklą (dabar V. Adamkaus gimnazija).

1968 m. įstojau į Vilniaus universitetą ir po studijų Istorijos fakultete įgijau žurnalisto specialybę. 1976 m. įsidarbinau „Kauno tiesos" (dabar „Kauno diena") dienraštyje, iš pradžių išleidžiančiąja (technine redaktore), vėliau korespondente ir atsakingojo sekretoriaus pavaduotoja. Daug teko bendrauti su tuometės „Aušros", spausdindavusios šį laikraštį, spaustuvės vadovais, metranpažais, cinko klišių meistrais, linotipininkais, tad įgijau nemenką poligrafinę gamybinę patirtį. Rengdavau kassavaitinį puslapį „Norime žinoti", rašydavau žinutes, reportažus ir korespondencijas, darydavau vertimus iš rusų bei lenkų kalbų, bet visa tai turėjo atitikti gūdžios sovietinės propagandos dvasią.

Tikros žurnalistikos horizontai atsivėrė įsibėgėjus sovietijoje M. Gorbačiovo „perestroikai" ir „Kauno tiesos" vyr. redaktore 1987-aisiais tapus Teklei Mačiulienei. Viešasis gyvenimas virte virė, jau aušo Persitvarkymo sąjūdis su Lietuvos nepriklausomybe, tad ir aš stengiausi kuo tiksliau ir išsamiau informuoti skaitytojus apie įvykius. Sugalvojau ir kelerius metus rengiau skaitytojų pamėgtą puslapį „Haid parkas". Iš to laikotarpio tebeprisimenu ilgiausią, kelis puslapius užėmusį savo straipsnį „Diena, kai niekas Kaune nenorėjo valdžios".

Po 1990 m. Kovo 11-osios redakcijoje irgi susiskaidėm į „landsbergininkus" ir „brazauskininkus". Nemaža grupė naujosios, jau sąjūdinės miesto Tarybos, kuriai „Kauno tiesa" formaliai tebepriklausė, deputatų nebuvo patenkinta spausdinamais tekstais, tad nusprendė kurti kitą leidinį, kuris objektyviau atspindėtų miesto bei valstybės realijas. Man teko garbė burti jo komandą. Ją sudarėm trys atsakingu darbu ir sąžiningumu išbandyti buvę „kaunotiesiečiai": neeilinio talento žurnalistas Kazys Požėra (1948-2014), Jadvyga Gavenavičienė ir aš.

Pirmasis K. Požėros vadovaujamo mūsiškio „Kauno laiko" numeris išėjo 1990 m. rugpjūčio 17 d. 30 tūkst. egz. tiražu. Nustebinom visuomenę ir solidžiu turiniu, ir tuo, kad ėmėm patys arba savų talkininkų pagalba laikraštį pardavinėti gatvėse, prie parduotuvių, turgaus, stočių bei kitur. Net mažametis J. Gavenavičienės sūnus neretai sėdėdavo netoli redakcijos ir linksmai šypsodavosi laikraštį perkantiems praeiviams.

Į kolektyvą įsilieję apžvalgininkai - vyr. red. pavaduotojas Liudas Mažylis (prof., EP narys), teatrologė Vida Savičiūnaitė (1956-2011), politikas Egidijus Vareikis, korespondentai Arnoldas Aleksandravičius (1963-2021), Audronė Vaitkutė (1949-2023), Polis Ragožis, fotografas Laimutis Brundza ir kiti kolegos daug nuveikė, kad Kauno ir šalies aktualijos būtų atspindimos aiškiai ir orientuojantis į Lietuvos valstybingumo įtvirtinimą. Tikiuosi, kad prie to bent kažkiek ir man pavyko prisidėti.

Deja, 1994 m. gegužę „Kauno laikas" nustojo eiti dėl įvairių priežasčių: šaliai perėjus prie rinkos ekonomikos leidyba tapo verslu ir tam labiau reikėjo gudrių vadybininkų, ne tik entuziastų idealistų, kokie mes buvom. Po pusmečio jį bandė gaivinti naujuoju redaktoriumi tapęs Vidmantas Valiušaitis, bet tai jau buvo „kitas formatas".

Ėmiau ieškotis naujos darbovietės. Epizodiškai publikavausi dienraščiuose „Lietuvos aidas", „Vakarų ekspresas", savaitraštyje „XX amžius", sykį ir „Lietuvos rytas" išspausdino didelį mano straipsnį, kol ištisiems 16-ai metų įsitvirtinau Vandos Ibianskos redaguojamame mėnraštyje „Caritas" (dabar „Artuma") atsak. sekretore ir vyr. red. pavaduotoja. Būtent V. Ibianskos paskatinta ėmiausi knygų redagavimo. Šioje srityje darbuojuosi iki šiol. Tai man patinka, nes sulig kiekvienu nauju leidiniu sužinau daug naujo. Bendradarbiauju su „Naujojo lanko", „Artumos", „Kalendoriaus", „Kauko laiptų" leidyklomis, „Ateities leidybos centru" ir kt. Mano redaguotų arba sudarytų knygų skaičius jau seniai viršijo pusę tūkstančio. Žanrai bei temos patys įvairiausi: monografijos, memuarai, eseistika, poezija, beletristika, vaikų pasakos, istorija, politika, kultūra, menotyra, etc. Tarp jų yra ir pluoštas Žurnalistų draugijos narių knygų. Paminėsiu tik keletą pastarojo meto leidinių: kard. S. Tamkevičiaus „Priespaudos, kovos ir nelaisvės metai: 1968-1988", V. Vitkausko „Juozas Lukša-Daumantas ir jo atminimo įamžinimas", R. Rachlevičiūtės „142 atvertys. Lietuvos menininkių autobiografijos", vysk. A. Jurevičiaus „Susipažinkime - esu Teofilius", bet sąrašas tikrai ilgas. Kiek teko girdėti, autoriai mano redagavimu nesiskundė...

Šiuo metu padedu leisti „Ateities" žurnalą, talkinu leidžiant naują menotyros knygą.

Į Lietuvos žurnalistų draugiją įstojau 1992 m. iškart jai atsikūrus, buvau jos Centro ir Kauno skyriaus valdybų narė.