Žurnalistų kūryba

 

PINIGĖLIAI

Prieš gerus porą dešimtmečių teko darbuotis vienoje JAV kredito unijoje, buvau konsultantas Rytų Europos finansų ekonomikos klausimais. Nedidelėje bendrovėje dirbo keliolika žmonių. Visi savotiškai įdomūs, o vienas tarp jų - ypač. Mus supažindindamas bendrovės vadovas trumpai pristatė: „Profesorius Bogertas. Kilęs iš Belgijos, ten dėstęs universitete, dirbęs vienoje Antarktidos ekspedicijoje. Mums talkina bendraujant su prancūziškai kalbančiais klientais." Paspausdamas glebią profesoriaus ranką, pakėliau akis į jo raukšlėtą veidą, kietai sučiauptas lūpas, kokios būdingos nebedaug dantų turintiems žmonėms. Neprašmatni buvo ir jo apranga - aptrintas švarkas, seniai lygintuvą mačiusios kelnės. 

Jau buvau girdėjęs, kad našlį tėvą iš namų išvariusi dukra, neapsikęsdama jo keistenybių. O jos buvę labai žemiškos. Profesorius nesibodėdavo iš šiukšlių konteinerio išsitraukti nebaigtus valgyti sumuštinius, juos apipjaustydavęs ir ramiausiai suvartodavęs. Taip pat jis baigdavęs gerti coca-colos butelius, išmestus su saldaus skysčio likučiais. Jam praversdavo ir neišnaudoti autobusų bilietai, kuriuos susirinkdavo tarpinėse autobusų stotelėse. Niujorko maršrutuose su tuo pačiu bilietu buvo galima važiuoti vieną kartą persėdant, tai profesorius „persėsdavęs" su neišnaudotais talonėliais. 

Kartą vykome į metinę kompanijos konferenciją Floridoje. Grįždami į Niujorką, apsistojome viešbutyje netoli Floridos Disneylendo prie Orlando miesto. Teko apsigyventi dviviečiame numeryje su profesoriumi Bogertu. Nuvargę nuo ilgokos kelionės, vakare kalbėjomės nedaug, o kitą rytą, vos pramerkęs akis, pamačiau keistą vaizdą. Profesorius sėdėjo prie stalo, o prieš jį kūpsojo didelė krūva monetų. Daugiausia tai buvo kiek pažaliavę smulkių centų variokai ir tik vienas kitas stambesnio kalibro metalinis pinigas. Pasirodo, profesorius jau ne pirmą kartą (ir šį, kol aš dar miegojau) pro jam žinomą landą aptvare sugebėjo nepastebėtas anksti ryte patekti prie Disneylendo fontano. Iš baseinėlio jis gražiai išsigraibydavo monetas, kurias sumetė turistai, tikėdamiesi vėl čia sugrįžti. Niujorko banke pažaliavusius pinigėlius bus galima ramiai išsikeisti į popierinius banknotus. Jis priminė Gogolio šykštuolį Pliuškiną ir buvo bendradarbių apkalbamas, jog yra milijonierius.

Neturėjau progos sužinoti apie vėlesnį profesoriaus likimą. Tačiau jį galėjo ištikti panaši lemtis, kokia aprašyta Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės komedijoje „Pinigėliai" (1919). Godūs giminaičiai šokinėja apie paralyžiuotą didelių turtų savininkę, nekantriai laukdami jos mirties. Tačiau pikta senė kiaurai permato jų užmačias ir kandžiai tyčiojasi. Tai nekeičia giminaičių elgesio, kurį lemia beviltiška padėtis (žydams vertelgoms praskolintas ūkis). Ligonės akivaizdoje jie meilūs ir geručiai, o tarp savęs riejasi kaip šunys dėl būsimo palikimo, nes, pasak autorės, kur tik pakvimpa pinigu, ten žmoguje išbunda grobuonis. Per studijas Krokuvoje išėjusi rafinuotos lenkų stilistikos mokyklą, dramaturgė stipriai tebejautė grubokos liaudiškos šnektos jėgą („juk paskendęs skolose kaip šuo purvuose - tik uodega ir liežuvis lauke"). Gal panašiai pas pasiligojusį profesorių „sugrįžo" ir jo dukra, kai sužinojo, kokį galimai nemažą palikimą turėjo užslėpęs keistasis tėtušis?

 

AKMENĖLIS

Atrinkdamas senus drabužius, kuriuos reikės išmesti, vieno seniai dėvėto švarko kišenėje užčiuopiau plokščią akmenėlį. O... Juk tai senasis mano talismanas, lydėjęs per šiandien nebemadingų švarkų mažąsias kišenėles, kuriose dažniausiai glūdi keletas tablečių „nuo galvos" arba „nuo širdies".

...Tai nutiko senokai, 1962-ųjų vasarą. Anuomet turėjau kėdę ir stalą pirmoje po studijų darbovietėje - buvau Lietuvos žurnalistų sąjungos valdybos kūrybinių sekcijų vedėjas. Greta kitų pareigų priklausė kartas nuo karto „šefuoti" svečius iš užsienio: laiku užsakyti viešbutį, pasitikti oro uoste, geležinkelio stotyje, lydėti išvykose į kitus miestus. Dažniausiai tai buvo atvykėliai iš „socialistinės stovyklos" šalių. Taigi, minėtų metų liepą teko pasitikti kolegą iš Vengrijos. Tai buvo žurnalo „Orszag Vilag" („Šalis ir pasaulis") foto korespondentas Tiboras Farkašas. Po apsilankymų Vilniuje ir Kaune patraukėme prie labai svečio pageidautos jūros, kurios Vengrija neturi ir jai lieka tenkintis Balatono ežeru bei Dunojumi. Pasiekę Klaipėdą, persikėlėme į Smiltynę ir nužingsniavome prie Baltijos. Iki soties prisifotografavęs bangų mūšos ir pakrantės, kolega Tiboras ėmė rinkti kur-ne-kur pasitaikančius akmenėlius. Jie buvo įvairių spalvų ir glotniai bangų nugludinti. Jis sakė, jog tai bus puikios lauktuvės žmonai ir vaikams. 

Vieną akmenėlį pakėliau ir aš. Jis buvo plokščias, pailgas, tamsiai rudas ir priminė didelę pupą arba, kaip mano šviesios atminties kaimo močiutė sakydavo, - šebalboną. Močiutės žodis nuo parašyto žodyne skyrėsi tik viena raide, nes „šabalbonas - tai daržinė pupelė (Phaseolus vulgaris); jos stiebas ir grūdas: Nu ir vėjas - visus šãbalbonus išvartė. Į bulbynę šabalbõnų įdėk - taip skaniau!" 

Visokiuose švarkuose mano „šabalbonas" per keliolika metų apkeliavo daug pasaulio, o paskui jį ilgam pamiršau. Va, dabar jis vėl mano delne ir primena, jog, jį slapčiom čiupinėdamas, tarytum jausdavau jūros prisilietimą ir nusiramindavau. Dar priminė kolegą iš tolimų laikų - Tiborą Farkašą, kurio pavardė lietuviškai reiškia vilką. Prisiminiau Tiborą pasakojus apie savitą ištekėjusių vengrių moterų pavardžių rašybą. Moteriai vyro pavardė paliekama, kaip buvus, bet pridedamas vyro vardas su galūne „nė". Pavyzdžiui, jo žmona dokumentuose užrašoma - Žuža Farkaš Tibornė. Tada aišku, jog ji ne apskritai „Farkašienė", o Tiboro iš Farkašų giminės pati. Panašiai Lietuvos senajame kaime vadintos brolių ar pusbrolių žmonos: jonienė, petrienė, antanienė. Čia net juokas ima prisimenant dabartines mūsų „modernistes", siekiančias „pasislėpti", kas ištekėjusios, o kas ne, po visokiomis nuotrumpomis - siparė, senkė, balsė, bunkė, domarkė arba šikšnė...

Kišu ranką švarko kišenėn, užčiuopiu savąjį „šabalboną", kuris primena jūrą ir per laiką nutolusį kolegą iš Vengrijos. Ačiū, Baltijos akmenėli, nuo šiol mes jau niekada nebesiskirsime.

 

PAUKŠTELIAI

Kalenau kompiuteriu kolegoms žadėtą straipsnį ir susikaupęs ieškojau tinkamų žodžių. Mintis išblaškė duslus bumbtelėjimas į langą. Tai įvyko spalio pirmosios savaitės pabaigoje, penkiolika minučių po devintos ryto. Gyvenu ketvirtame aukšte, todėl nemenkai nustebau, kas čia galėtų taip juokauti. Dar po kelių akimirkų pamačiau kitapus stiklo iš lauko pusės tupintį paukštelį. Jis buvo mažomis kojytėmis įsikibęs į medinį lango rėmą, per juodą galvytę ėjo geltonas rėžis, gražiai atrodė geltonai ir juodai dryžuoti sparneliai. Paukštukas visai nejudėjo. Jį kelis kartus nufotografavau. Po kokių septynių minučių paukštelis ėmė pamažu kraipyti galvą vis daugiau sukinėdamas į šalis. Paskui jis pasistiebė lyg ant spyruoklyčių ir pusę dešimtos smagiai purptelėjo savais keliais.

Šis įvykis man priminė prieš keletą savaičių, rugsėjo viduryje matytus nelinksmus vaizdus Šventojoje, kur tada trumpai poilsiavome komplekse „Elija". Jį sudaro aštuoni daugiaaukščiai pastatai. Kartą grįždami iš pajūrio, pamatėme ant šaligatvio keletą gulinčių negyvų mažų paukštelių. Tik vienas tupėjo nejudėdamas ir nereagavo apžiūrimas. Jis buvo labai panašus į tą, kuris vėliau Vilniuje bumbtelėjo į mano langą.

Tada parūpo, nuo ko žuvo paukšteliai Šventojoje. Vieną versiją pateikė Palangoje gyvenantis sūnėnas Romas. Jo nuomone, paukšteliai, priskridę didelius stiklus, nesusivokia ir šauna į juos „kiaurai". Taip jie mirtinai prisitrenkia. Ar ši versija teisinga, buvo įdomu sužinoti iš specialistų ornitologų. Jie patvirtino sūnėno versiją. Dar buvo smalsu man, neišmanėliui, patirti, kaip vadinasi Šventojoje žuvę bei Vilniuje matyti paukšteliai. Tai - alksninukai, nykštukai ir net zylės. Juos išsaugoti gali padėti ant aukštutinių langų klijuojamos juostelės, žaliuzės, karpytos dirbtinės snaigės. Šitai vertėtų prisiminti aukštų pastatų šeimininkams ir gyventojams,

2020 02 02